„Aštunta dukrelė su šilkine suknele”, – taip Paulius Lai Vėjus Normantas vadina savo naująją knygą „Baltas”. Netradicinės formos fotografijos albumas ir poezijos knyga vėliau bus išleista atskiru leidimu – su natūralaus šilko viršeliais.
Knyga gali būti vartoma kaip tradicinė knyga ir ištiesta sujungtų spaudos lankų juosta, daugiau nei 10 metrų ilgio.
Fotografas, žurnalistas bei poetas P. Normantas jau kelias dešimtis metų yra paaukojęs Rytų kultūrai: aplankęs Nepalą, Tibetą, Pakistaną, Vietnamą, Laosą… Ir naujojoje autoriaus knygoje – paslaptingų Rytų šalių fotografijos, haiku ir kiti poetiniai tekstai.
Knygoje yra 77 fotografijų lakštai ir 109 eilės – tiek, kiek karoliukų turi tibetiečių rožinis. Keletas fotografijų su kalnais, šventyklomis ir kriokliais, pasak P. Normanto, turi energetinių galių. „Ši knyga yra sudaryta pagal numerologijos, magijos dėsnius. Mano knyga – lyg reinkarnacijos ratas ar tibetietiškas maldų malūnas. Ji skaitoma ratu. Jei žmogus dažnai ją suks, gal aš jam padėsiu…”, – tikisi autorius.
„Žemė – ne prestižinė vieta”
Susitikime su klaipėdiečiais fotomenininkas gyvai dalijosi kelionėse patirtais įspūdžiais, pasakojo apie tenykštį gyvenimą.
„Tailande užėjau į pirtį. Susitikau norvegą. Jis paklausė, iš kur aš. Sakau: „Lietuva, Lithuania”. Jis sakė, jog jo nuostabiausios savaitės prabėgo čia, Klaipėdoje, pagrindinėje miesto gatvėje stebint gražiausias pasaulio moteris. „Skubėk namo”, – sakė jis. O mano namai – visa žemė. Bet kitame gyvenime nenorėčiau gyventi žemėje, tai nėra prestižinė vieta”.
1989 metais P. Normantas buvo pirmas Lietuvos pilietis, pabuvojęs Tibete. „Kvaila norėti būti pirmam. Svarbu nebūti paskutiniam ir vidutinybe. Kvaila pirmauti, varžytis. Tie alpinistai, kurie eina nugalėti Everesto, žūva. Negalima nugalėti Everesto, dievų buveinės. Šerpų tautelė kalba maldas, prašo leidimo ten įlipti”, – aiškino keliautojas.
Nostalgijos nejaučia
Trisdešimt vienerius metus Lietuvoje negyvenantis P. Normantas lietuviškus dalykus atranda ir palieka Rytuose.
„Mustango karalystė iki 1992 metų buvo visai uždara. Ji neturi savo pinigų, policijos, vėliavos – viskas yra nepalietiška. Kartais karalius priima turistų grupes ir išgeria su jais arbatos. Kai jis pasakė, kad šalis neturi savo vėliavos, ištiesiau jam lietuvišką trispalvę, kuri buvo pakabinta karaliaus menėje.
Nusileisdamas nuo Everesto prieš dvejus metus, pamačiau kaimą – pažįstamus vaizdus kaip Lietuvoje: pupas, kartis. Penkių kilometrų aukštyje Himalajuose net žiogai tokie patys kaip Lietuvoje. Net kokioje Šri Lankoje gali rasti lietuviškų dalykų…”.
P. Lai Vėjus Normantas buvo registruotas Himalajų gyventojų sąrašuose. Jis rašo paskas Himalajų vaikams. „Kažkas iš lietuvių juk turi apsigyventi Himalajuose ir tapti savu. Jei jausi nostalgiją tėvų kultūrai, nebūsi savas Rytuose”, – įsitikinęs pašnekovas.
Tampa aiškiaregiu
„Gerai žinau tris kalbas, kalbu – penkiom šešiom. Dar yra energetinė kalba, kuria mane prieš šešiolika metų užkalbindavo lamos. Su šia kalba jau pradėjau susipažinti – tampu aiškiaregiu. Kai išmoksiu šią kalbą – žinosiu visas pasaulio kalbas”, – taip budizmą išpažįstantis P. Lai Vėjus Normantas prabyla apie dvasinius dalykus ir su skausmu kalba apie civilizacijos agresiją. „Prieš 15 metų buvusioje Sikimo karalystėje lipau į viršukalnę. Ten apsisprendžiau išleisti knygą „Turizmo nužudytos civilizacijos”. Ėjau į šventyklą 3 kilometrų aukštyje, net du kartus džiunglėse pamečiau takelį. Dabar mane, einantį į šventyklą, lenkė džipai…”
Rima Čeliauskaitė