„Tokia nuobodybė, kad net musės dvesia!” – taip pašmaikštaudamas apie visuomenėje vyraujantį požiūrį į etninę kultūrą yra pasakęs vienas muziejininkas. Tačiau etnologas Libertas Klimka, už reikšmingą mokslinę ir visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje apdovanotas 2005 metų valstybine Jono Basanavičiaus premija, nieku gyvu nesutiktų, kad jis štai jau visą savo gyvenimą yra įklimpęs į pačią didžiausią nuobodybę…
Į Klaipėdos etnokultūros centrą atvykęs profesorius savo pasakojimu būtų net ir pačius didžiausius skeptikus įtikinęs, kad lietuvių etninė kultūra – be galo savita, spalvinga ir įdomi. O mes savo ruožtu galime patikinti, kad visi L. Klimkos labai įdėmiai klausėsi, nė vienas neužmigo ir nežiovavo…
Žymusis etnologas klaipėdiečiams pristatė naują skaitmeninę mokymo priemonę „Lietuvių etninė kultūra”, kuri turėtų pasiekti visas šalies mokyklas. Informacija kompiuterinėje laikmenoje suskirstyta į tris dalis: „Gyvūnijos pasaulis etninėje kultūroje”, „Gamtos darna” ir „Namas – pasaulio centras”. Į plokštelę sudėti papročiai, jų semantika, tautosaka, liaudies muzikos instrumentai, dainų pavyzdžiai su tekstais ir natomis, garso įrašai, kalendorinių papročių filmai.
L. Klimka kalbėjo, kad jie, sudarytojai, neignoruoja knygos – tiesiog manyta, kad šįsyk elektroninė laikmena būsianti patogesnė. „Knygos jau baigia mane iš namų išgyvendinti”, – pasiguodė profesorius, tačiau pabrėžė, kad knyga visada buvo ir bus meno kūrinys. L. Klimka neįsivaizduoja, kaip poeziją reikėtų skaityti iš kompiuterio ekrano. „Juk reikia žvakę užsidegti, vyno taurės…”
Svečias daug pasakojo apie senąsias lietuvių šventes, dainas, pasakas. „Vyžų mums gal ir nereikėjo, bet dainų, pasakų, reikėjo ir reikės”, – teigė etnologas, apgailestaujantis, kad tai, kas sava, pamirštama, nes atrodo nemadinga, nebereikalinga.
„Atrodo, kad lietuviai turi tik dvi šventes – Kūčias ir Velykas. Kūčioms susirenka šeimos, vaikai grįžta iš užsienių. Kiaušinius irgi dar mokame marginti… O daugiau švenčių lyg ir nebėra. Į atsiradusią tuščią vietą plūsta svetimos. Juk žmogui kas keturiasdešimt dienų reikia didelės šventės – organizmas reikalauja, o tarpais – mažesnių, – juokėsi L. Klimka.
– Iš tiesų lietuviai turėjo labai daug švenčių. Vien meilės dienos buvo trys. Kokie nors pokyčiai gamtoje – ir diena jau neeilinė. Pavyzdžiui, jei po šalnų pirmuosius geltonus lapus pastebėdavo. Ta proga gal kokį tradicinį patiekalą pagamindavo, nebūtinai bonką ant stalo traukdavo. Tai įdomu, gyvenimą paįvairindavo.”
„Mūsų tradicinis kalendorius – labai įdomus, – susitikimui pasibaigus „Vakarų ekspresui” sakė L. Klimka. – Jis suartina žmogų su gamta. Ypač miesto žmogui šie dalykai turėtų būti svarbūs. Gyvenimas gamtos ritmu yra sveikatos pagrindas. Deja, mes kasdien bent aštuonias valandas turime būti darbe, aš jau nekalbu apie darboholikus. O tradiciniame kalendoriuje tiek švenčių ar šiaip reikšmingesnių dienų, buvo būtent todėl, kad žmonės pailsėtų po sunkių darbų. Juk darbas vydavo darbą. Vieną padarius ir ruošiantis kitam reikia pailsėti.”
Ką esame pamiršę iš senųjų advento tradicijų?
Gruodžio 4-oji pagal krikščionišką kalendorių yra Barboros diena, o kadaise ji buvo skirta avelių globėjai. Tą dieną reikia avelėmis labai rūpintis, pamaloninti geresniu pašaru, negalima jų kirpti, nes paskui kalėdinė vilna bus prasta. Apskritai žiemos švenčių metu avims buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Manau, kad čia mes prisimename indoeuropietišką protėvynę, nes indoeuropiečiai pasklido iš savo protėvynės gindami avelių ir ožkų bandas – tai buvo jų migracijos priežastis, nes reikėjo vis naujų ganyklų.
Gruodžio 6-oji – Arklių diena. Tą dieną arkliams padėkojama už darbą, avižų pripilama. Dar tas avižas apšlakstydavo juodojo gaidžio krauju, kad arkliai sveiki būtų. Jeigu pažvelgtume į savo istoriją, lietuviai buvo raitelių tauta. Nė viena kaimyninė tauta neturi tiek žirgų kapų. Žirgus mes laidojome su įkapėmis. Vadinasi, jie buvo sudvasinti – kaip žmonės. Vieną skaudų dalyką prisiminiau: unikaliajam lietuvių žemaitukui gresia išnykimas. Kunigaikščiai Oginskiai kadaise išgelbėjo šią žirgų veislę nuo išnykimo, o dabar vėl panašus pavojus iškilo…
Gruodžio 13-oji – Šviesos diena. Nuo gruodžio 13-osios iki Kalėdų lieka 12 dienų, tai dviejų kalendorių – seno ir naujo – tarpas, ir tos dienos yra sureikšmintos. Reikia stebėti orą, taip galima atspėti, kokie bus būsimieji metai. Ir būdavo labai graži tradicija ta šviesa pasidžiaugti, kad naktis jau ne tokia tamsi. Nuo gruodžio 13 d. vakarai jau nebeilgėja, nes saulė tuo pat metu leidžiasi. Tik iš ryto ji truputį pramiega.
Mįslinga yra gruodžio 21-oji, ji beveik sutampa su Saulėgrįža. Bet kažkodėl tą dieną negalima kiaulės skersti. Sako, pagriebs kiaulė degančių šiaudų gniūžtę ir uždegs visą klojimą. Tai reiškia, kad mitologiniame kalendoriuje buvo kiaulių globėjo šventė.
Dar senojoje Lietuvoje visą gruodį vykdavo labai įdomūs kalėdiniai prekymečiai. Šiaurės Lietuvoje, prisimenu, pirmąjį advento sekmadienį buvo rengiamas šeškaturgis: buvo kailiais prekiaujama, visokiais šiltais drabužiais, šalikais, kepurėmis. Vėliau, antrąjį sekmadienį, – skaistaturgis. Tai – dovanos. Mylimai merginai, namiškiams. Ir paskutinis – saldaturgis, juk prieš šventes reikia skanėstų nusipirkti, kad turėtumei ką ant šventinio stalo padėti. Buvo tikrai įdomūs prekymečiai, ir man gaila, kad dabartiniai mūsų verslininkai nepasigriebia tokios idėjos.
O šiaip per adventą yra daugybė papročių. Pavyzdžiui, negalima į mišką važiuoti medžių kirsti: kai malkos degs krosnyje, jose gyvenančios sielos vaitos. Daug darbų buvo draudžiama, ypač girnų malti nebuvo galima, ratelio sukti, – vengiama sutrukdyti saulės sugrįžimui. O kiti papročiai buvo tam, kad žmonių sveikatą saugotų, juk tamsus laikas.
Visa etninė kultūra mokė labai gerų dalykų. Tai faktiškai pagrindiniai Dievo įsakymai, tik kaimo valstiečiui suprantama forma. Na, ir be jokios didaktikos. Išsakyta, kas yra moralė, dora. Visa tai įdėta ir į pasaką, ir į dainą, ir į bet kurį kitą etninės kultūros reiškinį. Tai labai svarbus auklėjimo dalykas, augdavo doras, teisingas, švarios sielos žmogus.
Tai kodėl etnokultūra tapo tokia nemadinga?
O, yra daug priežasčių. Pirmiausia, mokykloje niekas neįdiegia meilės etninei kultūrai ir lietuvybei. Mes užmiršome siekį kurti tautinę mokyklą. Pradėjome vengti tautiškumo. Tiesa, po truputį grįžtame į vėžes, Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo kurti pilietinio ir tautinio ugdymo programą, – pačiu laiku, jeigu ne per vėlai. Nes gyvenimas parodė, kad be pilietinės sąmonės, be tautinės tapatybės mes turime emigrantų tautą. Kiek gi jaunimo išvažiavo. Aš nesmerkčiau, jei į užsienius išvažiuojama užsidirbti, bet žiūrėkit, kokios kartais būna jaunimo nuotaikos. Išvažiuoja prakeikdami Lietuvą, o čia jau blogai. Pats esu girdėjęs: „Lietuva man nieko gero nedavė, aš tik baigsiu mokyklą ir kad mausiu iš čia!” Vadinasi, mokykloje mes nesuformavome meilės gimtinei. Ir šeimoje, žinoma. Tai didžiulė netektis, nes esu šventai įsitikinęs, kad tikrąją laimę galima rasti tik gimtinėje.
Be to, mūsų šalies garbei reikia pasakyti, kad mes vieninteliai iš kaimyninių šalių turime Etninės kultūros globos įstatymą. Bet visi puikiai žino, kad įstatymas be žmonių neveikia. Kai kurie net ir atsakingose pozicijose sėdintys žmonės savo darbą atlieka valdiškai, todėl ir rezultatas būna nelabai koks. Man kartais etnininkai savo veikla primena sektantus, kurie sau dainuoja, sau šventę organizuoja… Vis tie patys veidai suėjimuose. Ir niekas nebando išeiti, taip sakant, į mases, arba jaunimą įtraukti, jam parodyti, kad galima toje šventėje smagiai laiką praleisti ir dar išsinešti gerą dvasinį užtaisą.
Etninė kultūra – ne tik močiutėms. Ji nėra nuobodi, tiesiog reikia mokėti tai parodyti. Kiekvienam kultūros reiškiniui reikia subręsti, savo sielą paruošti. Juk neparuoštas žmogus ir profesionaliosios muzikos koncerte baisiausiai nuobodžiaus. Reikia netgi tam tikrų žinių, o tada jau atsiranda įdomumas.
Atsiimdamas garbingą J. Basanavičiaus premiją prisipažinote: jaučiatės nejaukiai, nes etninė kultūra jums yra kaip gyvenimo būdas.
Taip, išties dr. J. Basanavičiaus premija man buvo didelis netikėtumas. Juk tai, ką aš veikiu laisvalaikiu, taip įdomu, be to, tai nėra labai sunkus, įtemptas darbas, o čia – toks aukštas įvertinimas… Taip išspręsdavau savo atostogų problemas: neturiu jokių rūpesčių, kur ir kaip jas praleisti. Žinau, kad vasarą vyksiu į ekspediciją. Keliauju po Lietuvą nuo studentavimo laikų. Buvau užsibrėžęs tikslą apeiti visą šalį. Ir dabar dar vykdau tą priesaiką. Kai kur jau po tris kartus buvau, bet dar rasčiau vieną kitą kampelį, kur manęs nebūta. Tas darbas turi tam tikrą išliekamąją vertę, nes gyvenimas labai keičiasi. Ką mes spėsime pagriebti, užrašyti, tas išliks.
Labai keista, kad gyvenate ne kur nors kaime, o betoniniame didmiesčio daugiabutyje…
Devintame aukšte. Taip jau yra. Bet bent jau mintimis, tyrinėdamas senąjį kalendorių, stengiuosi persikelti ir į akmens amžiaus, ir į 19-ojo amžiaus pobaudžiavinio kaimo realijas, kad suprasčiau, kodėl vieni papročiai nyko, o kiti atsirado, kaip jie keitėsi. Ir mūsų papročiuose matau labai įdomius atspindžius iš įvairių amžių. Man papročiai yra tikra mįslių skrynia – randi tiek netikėtų dalykų…
Giedrė Petkevičiūtė