Labiausiai švenčių laukia vaikai. Jie moka nuoširdžiai ir spontaniškai džiaugtis kad ir mažais dalykais. Jie tiki kalėdiniais stebuklais, laukia tėvų meilės, dėmesio ir dovanų, žino, kad šventės skirtos linksmybėms.
O kaip šventes pasitinkam mes, suaugę?
Pašvęsti ar išsimiegoti?
Tamsiu metų laiku švenčių laukimas ne visiems yra džiugus ir geras. Jau nebestebina euforiškos prekybininkų akcijos, karštligiškas dovanų ieškojimas mylimiems žmonėms, kalbos – kur švęsi, su kuo, kaip.
Kai kam – tai ilgai lauktas ato-kvėpis ir laimė, kai gali pabūti su šeimos nariais, pasidalinti gerumu su draugais, pasidžiaugti tuo, jog tenka ne tik įdomiai ir prasmingai gyventi, dirbi, bet ir pasilinksminti. Kiti laukia tų kelių laisvų dienų, kad ramiai atsipūstų, atsipalaiduotų ir netrukdomi išsimiegotų. Juk yra vienišių, kurie nemėgsta nei švenčių šurmulio, nei didžiulio žmonių sambrūzdžio, jiems ne taip labai rūpi pasitenkinimą suteikiančios pramogos.
Negali nedirbti
Sudėtingiau išgyventi šventinį laikotarpį žmonėms, kurie vadinami darboholikais. Jie gali keletą metų gyventi dirbdami be atostogų, tuo didžiuotis, jaustis labai svarbiais ir reikalingais savo pareigose. Tada sunku ištverti net poilsio dienomis, netvarkant darbinių reikalų, neatsakinėjant į telefono skambučius ypač reikšmingais ir atsakingais klausimais.
V. Franklis – žymus austrų psichiatras ir psichologas rašė apie „sekmadienio neurozę”. Ją patiria žmonės, kurie blogai jaučiasi būdami laisvi nuo darbo. Juos apima vidinės tuštumos jausmas, bepras-mybė, apatija ar nerimas. Lyg bėgdami nuo gyvenimo įvairovės jie pasislepia profesinėje veikloje. Rasti prasmę, pasitenkinimą, džiaugsmą kitose sferose jiems tampa labai sunku.
Neįmanoma rasti mėgstamų užsiėmimų, menkai vertinamas menas, muzika, kūryba. Jei žmogus save realizuoja tik būdamas darbuotoju, tai švenčių ar kitomis laisvomis dienomis jam reikia intensyvių potyrių ir emocijų, kad laisvas laikas būtų užpildytas kažkuo ypatingai patraukliu, kad nesijaustų jo vidinio pasaulio tuštumos.
Nepakeičiamų nėra
Dažniausiai profesinė veikla suteikia prasmingumo mūsų gyvenime. Anot V. Franklio – mūsų gyvenimas turi prasmę atskirais gyvenimo momentais irgi. Kokios yra žmogaus vertybės ar santykis su jomis lemia žmogaus pasitenkinimą gyvenimu, santykius su aplinkiniais ir pačiu savimi. Vertybė – kaip gyvenimo variklis, kuris siejasi su prasmės išgyvenimu, ir kiekvienas iš mūsų geba jas atrasti. Tačiau darbe realizuojamos vertybės ir prasmės išgyvenimas visiškai nepriklauso nuo to, kokį indėlį į visuomenės gyvenimą ir jos gerovę įneša darbą atliekantis žmogus. Joks darbas pats savaime nepadaro žmogaus reikalingo ir nepakeičiamo, o tik suteikia jam galimybę tokiam tapti. Darbo prasmė glūdi tame, ką individas suteikia jam kaip asmenybė, ką jis padaro virš formalių jo pareigoms keliamų reikalavimų. Laikantis tokių principų ir darbas, ir šventės bus prasmingos, suteikiančios laimę ir malonumą.
Vienatvė kartais į naudą
Švenčių metu nerimą, o kartais ir liūdesį išgyvena žmonės, kurie jaučiasi vieniši. Tai nebūtinai tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirenka gyventi vieni. Jei būdamas vienas moki gerai jaustis, tai gyvenimas išties prasmingas. Toks žmogus žino, kaip jam geriausia būti. Jis moka ir nori rūpintis savo draugais, kaimynais, giminaičiais, sugeba pradžiuginti dovanėle, skambučiu, žinute. Jausdamas dvasinį ryšį su mylimais ir artimais žmonėmis, patiria pilnatvę ir vidinę ramybę. Vienatvė gali būti – kaip norėjimas būti vienam, visai nesijaučiant vienišu.
Vienišas tarp žmonių
Vienatvė gali būti ir kaip nesugebėjimas būti drauge su kitais. Tai įmanoma patirti ir gyvenant vienam, ir net gyvenant šeimoje, kurioje vyrauja susvetimėjimas, nėra emocinio ryšio. Kaip sunku tampa tam, kuris būdamas tarp kitų žmonių, bendraudamas su jais vis tiek jaučiasi vienišas. Tada ir kankina liūdesys, kuris švenčių metu dar padidėja.
Gal derėtų savęs paklausti – ko trūksta mano gyvenimui, kaip norėčiau keistis pats, kas galėtų padėti?
Gal šventės tas laikas, kai yra daug galimybių pradėti gyventi įdomiau ir linksmiau? O gal tai laikas pažvelgti atidžiau į supančius žmones ir pagalvoti, ką galiu padaryti dėl jų, nors dėl vieno, kad suteikčiau jam malonią šventinę staigmeną, gal metas paskambinti, aplankyti.
Gelbsti kelionės ir knygos
Kai aplink daug laimingų ir linksmų žmonių, kažkas neįstengia panirti vėl į džiaugsmus, jei tais metais išgyveno didelius pokyčius: išsiskyrimą, artimo praradimą, statuso pasikeitimą, ligą. Tenka pripažinti, jog gyvenimo realybė tokia, kad egzistuoja ne vien gėris, tenka susitikti ir su tragiškąja puse.
Kiekvienas turi pasirinkti pats, kaip jam geriau pabūti švenčių metu. Kai kiti šeimos nariai palaiko, galima ramiai ir išmintingai – su viltimi, prisimenant ir senus gerus dalykus – pavakaroti. O gal supratingi giminės ar draugai pasiūlys pakeisti aplinką ir aplankyti juos. Tai dar greičiau atitrauktų nuo nemalonių prisiminimų.
Visai tiktų kad ir nedidelė kelionė, patiriant kitokių įspūdžių, šiek tiek pakeičiant, nors laikinai, įprastas tradicijas.
O jei tiesiog nėra geros nuotaikos, gal praskaidrintų ją prisiminimai apie klasikos autoriaus L.Tolstojaus heroję Natašą Rostovą, kuri laukė savo pirmojo baliaus. Koks jaudulys virpino jos sielą, pasiruošiant didžiajai šventei. Kiek norų, vilčių, svajonių, džiaugsmo ji patyrė. Nuotaikos pakėlimui tiktų ir smagūs Bridžitos Džouns nuotykiai kalėdiniame vakarėlyje.
Jei nebėra laiko skaityti, užteks pažvelgti į vaikų akis ir pasistengti pajausti šventės laukimą jų širdimi. Kartais tiek nedaug trūksta iki laimės – tik noro.
Jolanta Kobilinskienė
Psichologė psichoterapeutė