Gruodžio 9-osios vakarą nedidelė muziejaus salė turėjo mažiausiai dukart prasiplėsti, kad joje tilptų visi, norintieji pagerbti Lietuvos didįjį artistą.
Muziejuose vykstantys renginiai visuomet turi ypatingą aurą. Čia dirbančiųjų dėmesingumas, kruopštumas su kaupu atlyginamas susirinkusiųjų prielankumo, atviro dėkingumo. Taip buvo ir šįsyk. Muziejininkės Vida Bingelienė, Kristina Vaitkūnienė, Renata Varanavičiūtė renginį pavertė ne tik nuoširdžiu, bet ir įsimintinu, pripildytu prasmingų akcentų. Muziejuje surengta atnaujinta Kipro Petrausko daiktų paroda, salėje dailiai eksponuojami garbės ir padėkos raštai, skirti „didžiajam lietuvių tautos vyrui – dainiui Kiprui Petrauskui”, išleistas informatyvus, archyvinių nuotraukų pripildytas bukletas „Kipras Petrauskas”.
Muzikologei K.Vaitkūnienei teko ir dar vienos itin atsakingos – vakaro vedėjos – pareigos. Į nedalomą visumą ji jungė pasakotus prisiminimus, publikai atrinko pasiklausyti legendinių K.Petrausko įrašų, pristatė tą vakarą dainuojančius iškilius solistus, Lietuvos teatrų grandus: Virgilijų Noreiką, Sabiną Martinaitytę, Juozą Malikonį, jaunuosius tenorus Mindaugą Zimkų, Tomą Vaitkų, koncertmeisteres Audronę Eitmanavičiūtę ir Liną Giedraitytę.
Ne mažiau už savo mokytoją K.Petrauską garsus Lietuvos tenoras V.Noreika, beje, šį rudenį taip pat šventęs, kaip pats sakė, „daugiau nei 19-os metų jubiliejų”, pasakojo, kad į profesoriaus klasę pateko būdamas Konservatorijos III kurso studentas. Iki tol dainavimo mokėsi pas pedagogą, kuris vokalo meną išmanė tik teoriškai – niekada nebuvo dainavęs didžiosiose scenose, neturėjo vaidmenų kūrimo patirties. „K.Petrauskas, – tikino žymusis solistas, – padarė didžiulį perversmą mano mąstyme (o tai artistui labai svarbu) ir dainavime. Jis nemokė pratimų – manė, jog studentas turi būti pakankamai išsilavinęs. Už tai daug dėmesio skyrė kūrinio stiliui, formavo vokalistų skonį, požiūrį į interpretacijas. Maestro buvo spalvinga asmenybė: spontaniška, nestokojanti epikūriškų pomėgių, greit užsideganti”.
Vilniuje gyvenanti K.Petrausko duktė Aušra tikino, kad jos vaikystė, nežiūrint skaudžių karo ir pokario metų, buvo laiminga – jai teko unikali gyvenimo dovana gimti ir augti Kipro Petrausko ir aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės šeimoje. Ponia Aušra žavėjosi abiem savo artimiausiais žmonėmis: jų išvaizda, taurumu, padorumu. Ypač subtilus buvo jų jumoro jausmas: „Mamos – vienoks, tėvelio – visiškai kitoks”.
K.Petrausko dukterėčiai Protelei Skalandienei atmintin įstrigo Petrauskų giminės vyrų esmingiausia būdo savybė – kilniaširdiškumas.
Visiems žinoma tiesa – K.Petrauskas buvo labiausiai mylimas laikinosios sostinės artistas. Jį garbino visas Kaunas, pažinojo visa Lietuva, palankiai vertino Europos muzikinių teatrų kritikai ir publika. K.Petrauskas buvo ne tik magiško balso savininkas, bet ir menininkas, apdovanotas ypatingos raiškos aktoriniais gabumais.
Alina Ramanauskienė