Televizijose rodomų filmų bei kompiuterinių žaidimų smurto scenos persismelkia ir į jaunuolių sąmonę.
Nors saikingas televizijos žiūrėjimas ar kompiuteriniai žaidimai nesukelia ypatingų problemų, kraštutiniais atvejais šiems laisvalaikio praleidimo būdams gali išsivystyti priklausomybė. Tuomet nuskursta paauglio bendravimas, interesai, poreikiai, jis nebeprisitaiko mokykloje, nesugeba priimti elgesio reikalavimų pamokų metu, padažnėja konfliktai. Matomų smurtinių scenų vaizdai skatina agresijos pasireiškimą paauglių elgesyje.
Medicinos psichologės Rasos Karalienės teigimu, vaikai bei jauni žmonės yra linkę atkartoti matytus elgesio modelius.
„Kadangi vaikų mokymasis remiasi imitaciniu modeliu, tai žaidimai bei filmai, kuriuose dažniau būna smurtinės scenos, skatina agresiją. Todėl galima būtų teigti, jog tą imitavimo modelį galima pastebėti tiek mažesnių vaikų žaidimuose, tiek paauglių bendravime”, – pasakojo R. Karalienė.
Tampa liga
Lietuvių kalbos mokytojos Dalios Bukevičienės manymu, vaikų agresiją skatina ne vien televizija bei kompiuteriniai žaidimai, bet ir juos supanti aplinka.
„Vien stebint aplinką galima įžvelgti paauglių agresyvius veiksmus, kuriais jie užsikrečia vienas per kitą. Be abejo, tam įtaką daro ir filmuose rodomos smurtinės scenos. O kompiuteriniai žaidimai, į kuriuos vaikai įsitraukia, atima iš jų daug laiko ir tai jau tampa kaip liga”, – teigė mokytoja.
Pasak televizijos kritiko docento Žyginto Pečiulio, gan didelė dalis televizijos laidų, ypač komercinėse televizijose, paprastai yra neišskiriamos diferencijuotai paauglių ar suaugusių žmonių auditorijai. „Nereiktų išskirti tam tikrų laidų jaunimui ar vyresnių žmonių auditorijoms, kadangi paaugliai paprastai įsivaizduoja esą suaugę ir tyčia nežiūrėtų jiems skiriamų laidų,”- teigė Ž. Pečiulis.
Prisitaiko prie žiūrovo
Kiekviena laida, anot Ž. Pečiulio, yra skirtinga ir kiekvienas žiūrovas gali įžvelgti jose skirtingus teigiamus ar neigiamus aspektus.
Šiandieninė televizija, taip pat kaip ir animaciniai filmai, yra prisitaikiusi prie vartotojo psichologinių savybių. Pasak Ž. Pečiulio, ir šių laikų animacijoje egzistuoja gėrio ir blogio kova, kur gėris nugali.
„Tie, kurie puola kritikuoti, neįsižiūri to filmuko iki galo. O juose taip pat egzistuoja dramaturginė priežastis, tam tikras moralas, didaktinė pusė. Animacija bando taikytis prie vaikų psichologijos. To pavyzdys galėtų būti ir teletabiai, kur vaikams frazės pakartojamos po keletą kartų. Kituose filmuose vyresniems vaikams yra daugiau dinamikos. Jie buvo sukurti atsižvelgiant į tai, jog vaikai yra guvūs, nenustygstantys vietoje. Tačiau televizijos baisumas yra ne tai, kad ji žiūrima, o tai, kad labai daug žiūrima. Šią problemą galima būtų išspręsti ne televizijos žiūrėjimo draudimu vaikui, o jo pakvietimu užsiimti kita veikla”, – teigė Ž. Pečiulis.
Pasyvi veikla
Psichologė R. Karalienė taip pat įžvelgia animacinių filmų kiekybinį bei kokybinį pokytį. „anksčiau būdavo teminių filmų apie draugystę ar kitas gyvenimiškas situacijas, šiandien daugiau rodomi veiksmo filmai. Tačiau toje dinaminėje animacijoje, kur akcentuojamos daugiau fizinės galimybės, vaikams nebelieka laiko suvokti bei kaupti teorinę patirtį. Anksčiau, kai būdavo tik vienas animacinis filmas per dieną, jis būdavo svarbus, todėl ir kitaip priimamas, būdavo stengiamasi jį atsiminti bei geriau suprasti. Šiandien filmų yra daug, todėl nebesistengiama į juos įsigilinti”, – aiškino psichologė.
Įsitraukus į pasyvų televizijos žiūrėjimą, nebelieka laiko užsiimti aktyvia veikla, todėl nukenčia vaiko santykiai su vertybiniais jo poreikiais.
Pasak R. Karalienės, vaiko santykį su jo pomėgiais turėtų ugdyti ne tik šeima, bet ir visuomenė. „Tačiau vis dėlto tėvai turėtų stebėti, kiek jaunam žmogui yra naudinga žiūrėti televiziją ir koks yra žiūrimo filmo ar laidos turinys. Manau, jog nėra blogai nei kompiuteris, nei televizija. Mes kalbam apie tai, kiek žmogus skiria tam laiko ir kokią dalį laisvalaikio tai užima,”- teigė psichologė.
Neringa Maciūtė