Ilgus advento vakarus savo impozantiška apimtimi atitinka vieno garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojo Larso Sobi Kristenseno (Lars Saabye Christensen) romanas „Įbrolis”, kurį neseniai išleido leidykla „Alma littera” (vertė Asta Grabauskienė). 2001 m. originalo kalba pasirodęs „Įbrolis” tapo sensacija ir buvo apdovanotas prestižiškiausiomis premijomis: Šiaurės Tarybos premija (vadinama Skandinavijos Nobeliu), kritikų ir knygų leidėjų premijomis „Bukhandler”, „Brager”. Romanas neretai lyginamas su pasauliniais epiniais šedevrais „Forsaitų saga” ir „Vėjų nublokšti”.
Šis jaudinantis romanas – tai vienos netradicinės Oslo šeimos keturių kartų gyvenimo istorija. Pagrindiniai dramos herojai – istorijos pasakotojas Barnumas ir Fredas, prievartos vaisius. Nors autorius yra pelnęs pripažinimą už sukurtą jauno vyro portretą, iškilūs ir moterų paveikslai – Veros, jos vienišos mamos Boletos ir močiutės, Senolės. Iš tiesų visi šio romano veikėjai, nesvarbu, kokia jų įtaka įvykių raidai, yra jaudinamai tikroviški, ryškūs, mįslingi ir artimi skaitytojui.
Nepaisant pasakojimo aiškumo ir tikroviškumo, knygos esmė yra paslaptingumas. Didžiausia paslaptis glūdi pačiame knygos pavadinime. Apie Fredą, įbrolį, mes žinome mažiau nei apie jo šeimos moteris ir Barnumo, Pederio ir Vivjenos trijulę, bet jo buvimą jaučiame visoje knygoje. Jis tampa visa ko matas. Per Fredą suvokiame, kad visi mes esame pusiau broliai ir šiame gyvenime niekam neduota pilnatvė.