Santuoka iširti gali dėl daugelio priežasčių: neištikimybės, politikos ar neskaniai pagaminto valgio. Tačiau nė viena iš šių priežasčių taip stipriai nesupykdo Amerikos sutuoktinių kaip Holivudo žvaigždžių skyrybos.
Nė neįtariau, kad tokia priežastis gali egzistuoti. Bet, vieną vakarą žiūrėdamas laidą su teleserialo „Draugai” gražuole Dženifer Aniston, supratau, kad skyrybose su Bredu Pitu palaikau būtent šią moterį.
„O, Dieve! – sušuko šalia sėdėjusi žmona Liusi. – Tu – iš Dž. Aniston stovyklos!”
Pasisukęs į žmoną, pamačiau sumišusį jos žvilgsnį. Abu ilgai tylėjome. Man, tiesą sakant, norėjosi juoktis. Tą akimirką supratau, kad emocinis, filosofinis ar net dvasinis barjeras, atsirandantis tarp sutuoktinių, priklauso nuo to, kuriai kino žvaigždei esi lojalus.
„O, Dieve! – neatsilikau nuo žmonos. – Tu – iš Andželinos Džoli stovyklos?”
Žmonėms, kurie nežino, ką reiškia „holivudinės normos”, pasakysiu, kad, gyvenant Amerikoje, palaikyti kurio nors sutuoktinio pusę, kai skiriasi dvi žvaigždės, – natūralus dalykas.
Tuo tikslu, kai iro Dž. Aniston ir B. Pito pora, „Kitson” prekybos centre Los Andžele buvo pardavinėjami marškinėliai ir kepuraitės su užrašais: „Aniston stovykla” ir „Džoli stovykla”. Suprantama, čia yra šiek tiek ironijos. O ironija Los Andžele nemadinga, todėl ir skyrybos buvo pradėtos vertinti labai rimtai.
Liusi pozicija man neturėjo būti staigmena, nes niekas nenori ginti Dž. Aniston pozicijos. Skirdamasi su B. Pitu, ji buvo verksnė, kvaila ir silpna. Dabar užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti Reičel, kurią Dž. Aniston vaidino „Drauguose”. Ką prisimenate? Pliušinius meškučius ir tiulines užuolaidėles?
O dabar įsivaizduokite A. Džoli, naująją B. Pito draugužę. Nežinau kaip jūs, bet aš savo vaizduotėje matau BMW motociklus, juodus odinius batus, papūstas lūpas ir dar kai ką, ko laikraščio puslapiuose spausdinti nedera. Todėl ir nenuostabu, kad visos pažįstamos moterys svajoja būti Laromis Kroft, o ne Reičelėmis.
Tik va, nepaliauju savęs klausęs, kodėl ginu Dž. Aniston? Todėl, kad ši aktorė ne tokia įmantri ir ne tokia pretenzinga. Ji neįsisūnija vaikų iš Afrikos, nėra geros valios ambasadorė skurstančiose valstybėse. Dž. Aniston – tiesiog paprasta mergina, vilkinti jai per didelį nertinį, ir, kalbėdama su žurnalistais iš „Vanity Fair”, galinti apsiverkti.
Nevalia pamiršti ir jos talento. Dž. Aniston – viena geriausių šių laikų komedijinių aktorių. O A. Džoli? Įdomu, ar „Kyborgas-2” turi daug gerbėjų?
Konfliktas su žmona, rodėsi, neišsprendžiamas, kol neišvažiavome į Niujorką. Buvome pakviesti į Metropolitano operoje rodomą „Karmen”, kur Liusi sesuo dainuoja chore. Besibaigiant ketvirtam veiksmui man nušvito protas – A. Džoli su savo tatuiruotėmis, aistra kapams bei nuolatiniu meilužių keitimu yra šiandieninė Karmen tiems, kurie kiekvieną savaitę skaito žurnalo „People” libretus.
Tokioje situacijoje B. Pitas virsta šiuolaikiniu Donu Chosė – nelaimingas įsimylėjėlis, kuris savo nuotaką (Mikaelą) iškeičia į laikiną aistrą ir banditizmą. Gal „banditizmas” skamba per aštriai, bet niekas negali ginčytis dėl Dž. Aniston panašumo su valstiete Mikaela, kurios santuoką palaimino niurzglė Dono Chosė mama.
Metropolitano operoje, kaip ir „Kitsono” prekybos centre, viliokė laimi prieš dorą sutuoktinę. Bet čia ir visa paslaptis! Čia glūdi ir mano lojalumo Dž. Aniston stovyklai priežastis: išeidami iš „Karmen”, visi žiūrovai mano, kad amžinai verkšlenantis Chosė yra tiesiog idiotas.
„Jis toks patetiškas”, – pasakė Liusi, kai ėjome iš salės. Bodėdamasi herojumi, ji dar pridūrė: „Reikėjo jam klausyti mamos ir rinktis paprastą merginą, gyvenančią kaimynystėje”.
Pasakiusi šiuos žodžius, žmona aiktelėjo. Pasirodo, ji visą laiką, pati to nežinodama, „sirgo” už Dž. Aniston.