Pasaulyje būta ir dabar esama daugybės talentingų žmonių, tačiau kad tiek talentų turėtų vienas žmogus, kiek jų turėjo Leonardas da Vinčis, – sunkiai paaiškinamas dalykas. Ne veltui parapsichologai, kalbėdami apie šią asmenybę, suabejoja: ar tai nebuvo žmogus iš… tolimos ateities?..
Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog „Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija”. Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo „Dienoraščiuose” Leonardas mėgo, kaip sakoma, „lengva ranka” apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, „be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje”.
Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami.
Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo… tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: „Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!” 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose.
Leonardas nemėgo ilgai miegoti: „Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!” – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris… išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas.
Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai „mokėjo” patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį.
Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos… ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo?
Vetusta Prišmantienė
nu nu jo tai ka cia veiket na as ir nesamones rasau