Klaipėdiečio mimo Alekso Mažono spektaklis „Šalta žemė”, lapkritį suvaidintas šešiuose Norvegijos miesteliuose, sulaukė itin šiltų jį mačiusių žmonių atsiliepimų.
„Netiesa, kad norvegai šalti. Jie ne tik emocionaliai reaguoja į tai, kas juos jaudina, bet ir gyvai dalijasi įspūdžiais”, – pasakojo kultūros centro Žvejų rūmų judesio teatro vadovas ir aktorius.
Į trumpas gastroles po Norvegiją A.Mažoną pakvietė jo studentė norvegė: žinomas uostamiesčio mimas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje studijuojantiems tarptautinio kurso studentams dėsto pantomimos discipliną.
Pasak A.Mažono, „Šalta žemė” – tai judesio spektaklis apie valkatą. Jis dedikuotas draugui, kuris mirė nuo alkoholio. Spektaklio leitmotyvas: geriau kukli gėlė, padovanota gyvam žmogui, negu prabangus vainikas mirusiam.
Spektaklį, kuris buvo rodomas nedideliuose Norvegijos miesteliuose, stebėjo paprasti žmonės. A.Mažono teigimu, jiems „Šaltos žemės” personažas buvo artimas ir atpažįstamas, kaip ir jame įprasminti simboliai. Savo potyrius jie išreiškė ne tik gyvai reaguodami į vyksmą scenoje, audringais plojimais po pasirodymų, bet ir dalindamiesi įspūdžiais su spektaklio autoriumi. Klaipėdietis teigė, kad „Šaltoje žemėje” labiau akcentavo patį buvimą scenoje ir bandė „kalbėti” paprastesne, kiek buitiškesne judesio kalba, nei anksčiau. Specialiai norvegams „Šaltos žemės” mimas neadaptavo, tačiau spektaklio korekcijos buvo neišvengiamos, nes į gastroles A.Mažonas negalėjo pasiimti kai kurių dekoracijų. „Teko ekspromtu prisitaikyti prie tų aplinkybių, kurias diktavo vis kitokia scena, ir ieškoti dekoracijų vietoje”, – pasakojo aktorius.
Po „Šaltos žemės” Norvegijos spaudoje pasirodė straipsniai, palankiai vertinantys klaipėdiečio pasirodymus ir rekomenduojantys pažiūrėti spektaklį, „apie globalius reiškinius kalbantį visiems suprantama kalba”.
Rolanda Lukoševičienė