Pradžioje buvo Žodis. Dievo Žodis. Jis nešė žmonėms išmintį, meilę, taiką. Bet Šėtonas sugundė statytis Babelio bokštą, kuris nors ir sugriuvo, tačiau spėjo sujaukti ne tik žmonijos kalbas, bet ir protus.
Tarpusavio nesusikalbėjimas pagimdė visuotinį chaosą, iš kurio žmonija nepajėgia išbristi jau kelis tūkstančius metų. Dieviškosios išminties kibirkštėlės – „kaip galvoji, taip kalbi; kaip kalbi, taip gyveni” – lyg jonvabalių švieselės egoizmo, gobšumo ir cinizmo naktyje. Ir kuo ryškiau dega dirbtinės reklamos ir pramogų šou lempos, tuo blankesnis išminties jonvabaliukų žybsėjimas…
Mūsų valstybė dar kartą pašiurpino demokratiškąją Europą svajonėmis apie „stiprų lyderį”…
Mūsų valstybė dar kartą pašiurpino demokratiškąją Europą svajonėmis apie „stiprų lyderį”. Bet nustebti dėl tokių Lietuvos visuomenės nuotaikų gali tik tas, kas gyveno toli nuo Lietuvos ir nematė-negirdėjo per žiniasklaidą nuolat daromo valdžios ideologų spaudimo piliečiams, kad jie reformų ir permainų audringus sūkurius mėgintų įveikti savo individualiomis gelbėjimosi priemonėmis, nieko nenorėdami ir nelaukdami iš valstybės. Atseit, dabar kiekvienas pats turįs kalti savo laimę (ar nelaimę).
Gal ir būtų galima sutikti su tokia, atsiprašant, ideologija, jei demokratija šiuo atveju nebūtų suplakama su liberalizmu, ir jei tie savo „laimės” kalviai nebūtų priversti mokėti atsakomybės besikratančiai valstybei gana riebių mokesčių.
Paklauskite mokesčių mokėtojų, ar padaugės jiems laimės, atsiradus dar vienai ministerijai, ar tai jos valdininkų armijai jie svajoja skirti savo mokesčių dalį?
Po tokio klausimo galima išgirsti tokių išsireiškimų ir „palinkėjimų” su valstybe susitapatinusiai valdžiai, jog ašiurptų ir skubiai nuogybes prisidengtų net striptizą vaikučiams LRT eteryje surengusios gražuolės.
Šalyje, kuri pirmauja Europoje savižudžių skaičium, kur didžiulė emigracija, mažiausios pensijos bei socialinės išmokos ir didžiausios valstybės valdymo išlaidos – tik informatikos ministerijos betrūksta visuotinio džiaugsmo ir laimės žiburiui užžiebti… Bet tuo ir ypatinga lietuviškoji demokratija, kad ji klauso tik valdančiosios klikos balso ir nuomonių. Jai neegzistuoja nei parlamentinės opozicijos teisės, nei valstybės rūpesčio ir atsakomybės pasigendančios visuomenės nuomonė.
Neseniai pasigirdo balsai, besipiktinantys, kad Nacionalinis radijas leidžia savo eteryje reklamą referendumui dėl euro įvedimo skelbti. Girdi, LR – „valstybinis” radijas, o valstybinė politika – nerengti jokių referendumų! Jei šio valdžios ruporo galvoje nebūtų įstrigusi Babelio bokšto nuolauža, jis nepainiotų sąvokų „valstybinis” ir „nacionalinis” ir gėdytųsi viešai reikalauti, kad Nacionalinis radijas remtų bei propaguotų remtų vien valdžios, o ne „nacijos” nuomonę.
Nemanau, kad lietuviai yra nusistatę prieš tikrąją demokratiją. Juk apie ją jie tėra tik girdėję. O sąvokų painiotojų žodžiais mūsų žmonės jau nebetiki… Greičiau jie taip pasisako prieš tą demokratijos atmainą, kuria Lietuvos valdžiavyriai naudojasi kaip figos lapeliu savo klano savivalei ir moraliniam bei teisiniam nihilizmui pridengti.