Neverbalinio teatro festivalis atkreipė dėmesį į netradicinių formų scenos darbus
Šią savaitę Kauno valstybinis akademinis dramos teatras masina žiūrovus originaliais spektakliais. Skirtingose teatro scenose žiūrovams pristatoma Neverbalinio teatro festivalio programa. Tikimasi, kad renginys taps kasmete laboratorija, sutelkiančia tyrinėjimui aktyvius įvairių sričių menininkus, ieškančius originalių kūrybinės raiškos formų ir būdų. Šį kartą festivalio partneriai – Kauno valstybinis dramos teatras ir Lietuvos šokio informacijos centras – pristato Gyčio Ivanausko, Airos Naginevičiūtės, Vyčio Jankausko, Skaidros Jančaitės, Auksės Petrulienės ir Tomo Genevičiaus kūrybą.
Savotišku renginio prologu tapo Jungtinio meno centro spektaklis „Pranašas ar atstumtieji”. Pastarojo ryšis su festivaliu sąlygiškas, nes tai atskiras projektas, tiesiog sutapo premjeros laikas ir jos rodymo vieta – didžioji Kauno valstybinio dramos teatro scena.
Tarp pažadų ir realybės
Jungtinio meno centro projektas „Pranašas ar atstumtieji” programoje ir anotaciniuose tekstuose įvardijamas kaip muzikinė teatrinė misterija, kurios muziką sukūrė Rokas Radzevičius, o libretą – Rimvydas Stankevičius. Programoje nurodomi dar ir scenarijaus autoriai – Audronis Vitkauskas ir Arūnas Katkauskas, jis, beje, ir režisierius. Gausiai platinta reklama teigė: „Pranašas ar atstumtieji” – originalus ir novatoriškas, Lietuvoje dar nematytos stilistikos teatrinis muzikinis pastatymas … Tai ne tik originalaus scenarijaus misterija, kuriai specialiai sukurta muzika ir libretas, ji išsiskirs ir pastatymo režisūriniu sprendimu, spektaklio visuma bei gausiai naudojamomis išraiškos priemonėmis… Tai reginys, kokio Lietuvos teatrinėje padangėje dar nebuvo”.
Nuoroda, kad spektaklis kuriamas Kahlilio Džibrano romano „Pranašas” motyvais, vėliau išnyko, spektaklio kūrime nedalyvavo ir profesionalios pantomimos Lietuvoje pradininkas – garsus mimas ir dailininkas Modris Tenisonas, kurio vadovaujama trupė iš Kauno buvo priversta išvykti po 1972-ųjų gegužės įvykių. „Pranašas ar atstumtieji” – šio menininko šešiasdešimtmečiui dedikuotas spektaklis. Buvo nurodoma, kad M.Tenisonas bus judesio konsultantas, tačiau bendradarbiauta nebuvo.
Muzikinėje misterijoje užuominų į Lietuvos pantomimos teatrą 1967 m. subūrusio M.Tenisono biografiją nėra, tačiau norėjosi tikėtis šio menininko kūrybai svarbių bruožų: tikslumo, reginio estetikos, spektaklio formos tobulumo, minties ir jausmo sintezės kuriant laiko atmosferą. Tokią nuostatą skatino ir dedikacija, ir jau minėtoji reklama, ir pasirinkti atlikėjai: Pranašo vaidmeniui pakviesti talentingi menininkai – Kostas Smoriginas, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, jį, beje, matėme premjeriniame spektaklyje.
Neišaugtas repeticijos drabužis
Publika, kaip dabar įprasta, premjeroje negailėjo karštų aplodismentų. Tačiau Kauno scenoje mačiusieji režisierių Jono Jurašo ar Jono Vaitkaus scenos kūrinius pirmiausia pasigedo kryptingos ir rimtos režisūros. „Pranašas ar atstumtieji” – chaotiškas, paskubomis suręstas spektaklis. Tai „liga”, kuria serga ne vienas meno kūrinys, ambicingai pavadintas „projektu”.
Iš tikrųjų kūrėjai neturi rimtų įsipareigojimų nei rėmėjams, nei žiūrovams. Gal kitaip ir būti negali? Skirtinguose miestuose rodant gastrolinius variantus, spektakliai neturi galimybės bręsti, jie repetuojami paskubomis, pasitikint atlikėjų profesionalumu: vis vien kas nors išeis. Bendras fonas irgi palankus: pats teatras palaipsniui atpratino žiūrovus mąstyti.
Šį kartą spektaklį gelbėjo aktoriaus Gedimino Storpirščio talentas ir profesionalumas, Aistės Smilgevičiūtės balsas, instrumentalistai Neda Malunavičiūtė, Tomas Ramančiūnas, Dainius Urbanavičius. Nors, kaip minėta, nurodyti ir scenarijaus, ir libreto autoriai (?), o programėlėje dar išspausdinti dienoraščio (gydytojo) fragmentai, nors buvo nuorodų į knygą, tai nesuvaldyta medžiaga, nors režisierius Arūnas Katkauskas labiausiai rėmėsi gerai pažįstamais savojo Kauno pantomimos teatro aktoriais, o šokėjai Rasa Butrimavičiūtė ir Marijanas Staniulėnas – anaiptol ne scenos naujokai.
Tačiau atlikėjų profesionalumo nepakanka, jei kuriamas ne proginis „montažas”, bet spektaklis. O gal Kaune žiūrovams parodyta viena iš generalinių repeticijų?
Drąsa ir branda
Jau galima dalytis ir pirmaisiais Neverbalinio meno festivalio įspūdžiais ir vertinimais, juolab kad aktoriaus Gyčio Ivanausko, debiutuojančio choreografo amplua, spektaklis „Praba” buvo rodytas ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Pats sukūręs ir spektaklio scenografiją, Gytis Ivanauskas yra ir spektaklio scenografas, ir šokėjas. Kiti „Prabos” kūrėjai – skirtingų faktūrų šokėjai: Edita Užaitė, Brigita Urbietytė, Evaldas Taujanskis ir pats Gytis Ivanauskas. „Praboje” jie geba į žmogaus elgesio štampus pažvelgti ironiškai, šmaikščiai atskleidžia būsenų ir emocijų kaitą.
„Praba” buvo parodyta vakar, o šiandien, lapkričio 19-ąją, tuo pačiu metu veiksmas vyks dviejose erdvėse: Sriubos teatre grafikė Auksė Petrulienė su dizaineriu ir muzikantu Tomu Genevičiumi žiūrovams siūlo vaizdo projekcijų ir gyvo garso „draminę situaciją”, pavadintą „Manęs neužkrušit”, – pareiškė ištvermingas zuikis”.
Vėl pasiremkime anotacija: „Smagios audiovizualinės istorijos kuriamos iš to, kas aplink mus yra nešvaru, triukšminga ir sveikatai pavojinga. Nepadorūs tekstai, nuodingi skysčiai, nešvarūs paviršiai, nemalonių garsų dokumentika įrodinėja ištvermę…” Kas galėtų pasakyti, kada tokios kovos formos nešvankumą daugina ir įteisina, o kada jį neigia? Žinoma, jaunas žmogus, jaunas menininkas nori išsiskirti, būti drąsus ir nepriklausomas, nori nuneigti stereotipus. Bet ne visada suvokia, kad drąsiam savęs teigimui reikia vieno kito „mažmožio”: jis būtinai turi būti subrendęs ir talentingas. Rytoj atėjusieji į Sriubos teatrą gal to ir nenuspręs, bet jiems į talką būtinai ateis laikas.
Šokio pasaulio temos
Teatro didžiojoje salėje talentinga choreografė Aira Naginevičiūtė, ne vienerius metus dirbanti su savo suburtąja kūrybinga trupe „Fluidus”, lapkričio 19 ir 20 dienomis pristatys „Nėščią tylą” ir „Procesus”. Pastarasis spektaklis kritikos pripažintas brandžiausiu choreografės darbu, jį kurdama Aira Naginevičiūtė rėmėsi japonų buto šokio technika, akcentuojančia vidinę atlikėjų darną. Rinkdamasi šokėjus abiem spektakliams, choreografė lyg pabrėžė nuostatą, kad kiekvieno atlikėjo individualybė turi daryti įtaką kuriamo personažo charakteriui. Spektaklyje šoka Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Raimonda Gudavičiūtė, Rūta Butkutė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas, Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė, Brigita Urbietytė.
Tie, kurie stebi Kaune „Auros” rengiamus modernaus šokio festivalius, įsidėmėjo Vyčio Jankausko – vieno savičiausių Lietuvos choreografų, spektaklius. Sekmadienį neverbalinio teatro festivalio programos svečias – Vyčio Jankausko asociatyvios raiškos prisodrintas spektaklis „Pėdsakai”. Spektaklyje šoka ir pats choreografas bei nuolatinė jo spektaklių atlikėja Giedrė Kirkilytė, šokėja ir choreografė Jekaterina Deineko, kuri vienerius metus dirbo kauniečiams pažįstamoje rusų trupėje „Provincialnyje tancy”, taip pat Zalcburgo šokio akademijos absolventė Lora Juodkaitė ir Lietuvos muzikos akademijos trečiakursis Petras Lisauskas.
Patikrinta laiko
Sriubos teatro erdvė, kaip minėta, atvira šiam renginiui. Sekmadienį čia numatytas solistės Skaidros Jančaitės muzikinio vyksmo spektaklis. Avangardinės, eksperimentinės, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėja šį kartą žiūrovų vertinimui pateikia muzikinių pantomimų ir kitų žaidimų spektaklį, kurį papildo solistės autorinių fotografijų ekspozicija „Uždraustas menas”. Tai taip pat ir visos programos kodas.
Publika turės puikią progą išgirsti prieš keturis dešimtmečius sukurtą postmodernisto Luciano Berio „Sekvencijų” ciklo kūrinį penkiems solo instrumentams, beje, skirtą teatralizuotam muzikiniam atlikimui, taip pat pačios Skaidros Jančaitės vokalinių kūrinių. Savo kūrybos programoje Skaidra pristato vadinamąsias muzikines pantomimas, pagrįstas sentencija: „Supraskime vienas kitą be žodžių”. Tai 2004 ir 2005 metais sukurtas teisingumo ir ugnies ženklų kaitos ratas „Liūtas-Saulė” ir t.t. Žodžiu, skambės gera, laiko patikrinta muzika ir poezija.
Žinoma, viso sumanymo „suvaldymas” yra pačios Skaidros Jančaitės rankose, mūsų, žiūrovų, valia jį priimti arba atmesti, įvertinant menininkės atsakomybę scenai ir žiūrovams.
Ramutė Vaitiekūnaitė