Invalido vežimėlis netemdo gyvenimo džiaugsmo

Pirmąkart šalyje vykusiame neįgalių merginų grožio konkurse „Mis Negalia 2005” dalyvavusi kupiškietė Rasa Nagurkaitė susikrovė didžiausią apdovanojimų kraitį.

Šiuo metu Kauno kultūros akademijoje taikomąją fizinę veiklą studijuojančiai 25 metų merginai atiteko „Mis publikos”, „Mis foto” ir antrosios vicemis titulai.

Tiek apdovanojimų nekliuvo nė vienai iš aštuonių į finalą patekusių pretendenčių.

Publikos ir fotografų simpatijos aiškiai linko kupiškėnės pusėn.

Bet vertinimo komisija, kurioje buvo aktorius Arūnas Storpirštis, rašytojas Jonas Mačiukevičius, režisierė Galina Dauguvietytė, dainininkas Ovidijus Vyšniauskas, nusprendė kitaip.

„Mis Negalia 2005” karūna atiteko vilnietei Jurgitai Masiulionytei.

Svarbiausia – išdrįsti

„Mūsų Rasytė buvo gražiausia ir, mano įsitikinimu, tik per neapsižiūrėjimą jai nebuvo uždėta nugalėtojos karūna”, – tikino Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Palma Skrebienė.

Ji ir dar keturi kupiškėnai drauge su vertinimo komisija ir smalsia auditorija pirmąjį lapkričio sekmadienį Kauno karininkų ramovėje stebėjo unikalų renginį – neįgalių merginų, judančių vežimėliuose, talentų konkursą.

P.Skrebienė juokauja beveik esanti Raselės laimėjimo bendraautorė.

„Kai mūsų sąjungos Vilniaus skyrius šių metų vasarį sumanė imtis iniciatyvos rengti tokį konkursą, aš iš karto pagalvojau apie Rasą – ji tokia simpatinga, miela ir nuoširdi, kad visus iš karto pavergia savo žavesiu”, – kalbėjo skyriaus vadovė.

„Liaukitės mane gyrę. Dalyvavau, įveikiau jaudulį, išvažiavau į sceną, kad mane visi apžiūrėtų, įvertintų. Laimėti nebuvo svarbu, daug svarbiau išdrįsti save parodyti”, – taip mergina juokais atsikirto į savo bičiulių liaupses.

Pažadus tesėjo, bet ne visus

Kauno kūno kultūros akademijos antrakursė pas savo tėvus į Kupiškį grįžta kartą per mėnesį ar dar rečiau. Mergina pati vairuoja pritaikytą automobilį.

Bet šįkart ji skubėjo namo parsirasti greičiau, nes namiškiai ir organizacijos bičiuliai nekantravo pamatyti Rasos laimėtas dovanas, išgirsti įspūdžius.

Būstinės šeimininkai į pašnekesį sukvietė ir žurnalistus.

Kaip visai nereikšmingą smulkmeną R.Nagurkaitė paliko namuose savo titulų juostas, atvažiavo pasipuošusi tik dovanotu vėriniu.

Vėliau atskubėjęs merginos draugas Darius Misys parodė jos laimėtą mobilųjį telefoną.

Už titulus Rasai dar atiteko televizorius ir fotoaparatas. Karininkų ramovės šeimininkai padovanojo masyvų paveikslą. Visoms dalyvėms buvo įteikti kosmetikos ir papuošalų rinkiniai.

„Kol ruošėmės konkursui, žadėjo ir daugiau dovanų, ketino palikti mums tas sukneles, kurias demonstravom. Bet paaiškėjo, kad jos išsinuomotos, kaip ir papuošalai”, – atvirai apie konkurso užkulisius pasakojo mergina.

Užsikrėtė jauduliu

Kupiškietė juokiasi tik dabar galinti sąmoningai prisiminti tai, kas įvyko.

Mat prieš patį konkursą, per repeticijas ir finalą buvo tiek skubos ir jaudulio, jog blaiviai viską įvertinti nebuvo kada.

„Dvi repeticijos šeštadienį, trečiąjį kartą sekmadienį – jau tikroji scena su renginio vedėju Arūnu Valinsku. Ištraukiau paskutinį, aštuntą, numerį, mačiau, kaip visos tirta iš jaudulio, ir pati įsibaiminau labiau nei prieš egzaminą. Ėmiau save raminti – Rasa, pakentėk, tuoj viskas baigsis.

Skelbia vieną nominaciją, girdžiu savo pavardę, važiuoju į scenos vidurį, grįžtu atgal. Girdžiu skelbiant kitą nominaciją, vėl mano pavardė, vėl važiuoju ir sugrįžtu. Skelbia dar vieną nominaciją ir vėl girdžiu – Rasa Nagurkaitė.

Nesupratau iš karto, kokie titulai man atiteko, tik vėliau perskaičiau juostų užrašus”, – juokiasi Rasa.

Savyje atrado naujų talentų

Bet konkurso metu mergina įsitikino, kad ne visos dalyvės susivokė jį vertinti kaip žaidimą. Išdalijus titulus, kai kurios įsižeidė, netgi nustojo kalbėtis tarpusavyje.

„Man nesuprantama tokia aikštinga reakcija. Tai juk turėjo būti linksma šventė, nieko viena iš kitos neatėmėm, tik įgavom naujos patirties”, – svarstė pašnekovė.

Rasa tikino nė kiek nepavydinti karūnos ją laimėjusiai vilnietei ir nė kiek nesigailinti dėl savo dalyvavimo konkurse.

„Net vieną naują savo talentą aptikau. Visada patiko fotografuoti, talentų konkursui dariau rudens peizažų ciklą. Ir dar parašiau eilėraštį, nors niekada nebuvau tikra eiliuotoja”, – sakė mergina.

Gyvenimą pakeitė avarija

R.Nagurkaitė tikina nemėgstanti gręžiotis atgal. Gal todėl, kad ten yra dalykų, kurie nežadina stiprybės.

2000 metų liepą Pasvalio rajone įvyko automobilio avarija, aukštyn kojomis apvertusi jaunos merginos gyvenimą.

Rasa važiavo drauge su seserimi dvyne Inga, ši vairavo. Automobilio ratams pagavus kelkraščio žvyro, mašina nulėkė nuo kelio ir vertėsi.

Vairuotoja nenukentėjo, o Rasai lūžo stuburas, buvo nutraukti stuburo nervai.

Tada seserys mokėsi verslo vadybos Utenos kolegijoje, bebuvo likę vieneri studijų metai.

„Po avarijos maniau – viskas baigta. Nieko nenorėjau, maniau, niekada iš namų nebeišeisiu. Bet bėgo laikas, ir aš prisitaikiau. Perėjau į neakivaizdines studijas, sesuo parveždavo užduotis. Po to metus dirbau Kupiškio poliklinikoje kompiuteriu. Mama prikalbino stoti į Žmonių su negalia sąjungą. Skyriaus vadovė iškrapštė mane iš namų į neįgalaus jaunimo stovyklą Radviliškyje”, – savo sugrįžimą į visavertį gyvenimą prisiminė mergina.

Radviliškyje Rasa sako įsitikinusi, kad galima įdomiai gyventi ir invalido vežimėlyje. Važiavo visur, kur tik kvietė ir buvo proga, kol įveikė savo kompleksus. Išdrįso stoti į aukštąją mokyklą.

Paniro į mokslus

Jau pusantrų metų Rasa gyvena Kaune kartu su savo draugu kupiškėnu Dariumi. Rasos sesuo mokosi Žemės ūkio universitete. Seserys dažnai susitinka, pabendrauja.

Inga šiuo metu rengiasi rašyti diplominį darbą, o Rasa per grožio konkursus jaudinasi spėjusi kiek apleisti mokslus.

Devintukais ir dešimtukais įpratusi mokytis kupiškietė dabar visą laiką atiduoda sesijai.

Kol po dvejų metų baigs studijas, mergina viliasi, kad jos specialybė – taikomoji fizinė veikla – bus paklausi ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

Rasa, remdamasi savo skaudžiai įgyta asmenine patirtimi, nusiteikusi padėti neįgaliems žmonėms adaptuotis sveikųjų visuomenėje, efektyviai atlikti reabilitaciją.

Mergina šypsosi ir teigia, kad jau dabar juntama neįgaliųjų integravimo pažanga: bendrabučio kambariuose neįgaliesiems pritaikomi tualetai ir dušai. Jai tereikia pakilti laiptais vežimėliu į antrą bendrabučio aukštą.

Rasa nesibaimina kitų studentų paprašyti pagalbos ir pati moka padrąsinti ją suteikiančius. Ji jaučiasi gyvenanti įdomų jauno žmogaus gyvenimą.

Virginija Juškienė

„Panevėžio rytas”