Ką pirmiausia įsivaizduojate, išgirdę žodį „narkomanas”? Perkaręs valkata, besitrinantis laiptinėse, nesiprausęs, išsekęs, subadytom venom ir tuščiom akim. Arba agresyvus ir paklaikęs tipas, dėl dozės pasiruošęs bet kam gerklę nagais perplėšti. Arba juodame BMW įsitaisęs mafijos parankinis, uostantis tik aukščiausios kokybės kokainą. Štampai, štampai, štampai…
Blogiausia, kad šitie štampai trukdo pastebėti realų pavojų, kasdieniame gyvenime tykantį mūsų vaikų. Geras mokinys, puikus sportininkas, šokėjas, muzikantas, mėgiamas klasėje, madingai aprengtas ir karštai tėvų mylimas. Argi toks vaikas gali tapti narkomanu? Deja, gali.
Kas yra „geri tėvai”?
Neseniai teko bendrauti su vienos prestižinės gimnazijos mokytoja. Miesto pavadinimo nesakysiu, kad nekiltų nereikalingų spėlionių. Pedagogė tiesiog ištikta šoko – paaiškėjo, jog keli jos auklėtiniai jau ne pirmus metus vartoja amfetamino grupės psichostimuliatorius. Viena mergaitė turi jau išties rimtų sveikatos bėdų, dar porai mokinių taip pat būtina kvalifikuota pagalba. Tėvai apimti panikos, pasiruošę vežti savo atžalas gydyti į užsienį. „Bet juk visi jie – protingi gerų tėvų vaikai… Kaip taip gali būti?!” – vis kartojo pedagogė.
Tada pokalbis nukrypo į tai, kas gi yra tie „geri tėvai”. Po trumpos diskusijos abu sutarėme, kad tai žmonės, kurie rūpinasi, kad būtų patenkinti visi jų augančių palikuonių poreikiai. Paprasčiau kalbant, tėvai turi rūpintis, kad vaikas būtų sveikas, sotus, apsirengęs ir kad lankytų mokyklą. „Ir kad turėtų galimybę pasijusti pačiais paprasčiausiais laimingais vaikais,” – dar pridurčiau aš.
Pamokos iki vidurnakčio
Pažiūrėkim, kaip atrodo to „protingo gerų tėvų vaiko” dienotvarkė. Pamokos iki trečios ar ketvirtos valandos popiet. Po to – kokia nors muzikos mokykla, šokių repeticija, plaukimo treniruotė, užsiėmimai su repetitorium ir namų darbai, namų darbai, namų darbai… Dažnai iki pusiaunakčio. Tėvai, atrodytų, išties nieko savo sūnui ar dukrai negaili – nuo brangių multivitaminų su mikroelementais iki naujausios kartos mobiliojo telefono. Ir mokslais jie nuoširdžiai rūpinasi – lanko tėvų susirinkimus, seka pažymius, samdo repetitorius.
Neatlaiko įtampos
Aišku, ir vaikas stengiasi iš visų jėgų. Jis juk ne beširdis ir jam labai norisi pateisinti tėvų lūkesčius. Bėda ta, kad augantis organizmas tą nuolatinę įtampą ne visada atlaiko. Prasideda neurozės, depresijos ir nemiga. Pagaliau ateina ta riba, kai baimė prieš kontrolinį, pora bemiegių naktų ir koks nors konfliktas su bendraamžiais pasaulį padaro tokį juodą, kad paauglys pasiryžta griebtis bet ko. Pavyzdžiui, amfetamino tabletės.
Amfetaminas – psichostimuliatorius, kurį pavartojus, akimirksniu pagerėja nuotaika, dingsta nuovargis, atsiranda gyvumas ir laisvumas. Poveikis tęsiasi keletą ar net keliolika valandų. Nieko nuostabaus, kad radęs tokį „gelbėjimosi ratą” paauglys po kiek laiko vėl ima jo ieškoti.
Gudriai saugosi
Nors viena dozė kainuoja apie 40-60 litų, „gerų” tėvų atžaloms finansinių problemų paprastai nekyla – gimdytojų duodami kišenpinigiai jiems leidžia ne tik patiems įsigyti kvaišalų, bet dar ir draugus pavaišinti. O kadangi tokie vaikai būna nekvaili, jie laikosi visų atsargumo priemonių ir ilgai neįkliūna. Tuo labiau kad atpažinti amfetamino vartotoją, ypač iš pat pradžių, nėra lengva. Vėliau simptomai tampa vis ryškesni. Kadangi amfetaminas mažina apetitą, ima kristi svoris, maisto medžiagų ir miego trūkumas silpnina imunitetą, ima dažniau sirgti infekcinėmis ligomis. Tačiau ryškiausiai amfetamino vartojimas ima atsispindėti nuotaikose – vaikas tarytum ir miegojo, bet jaučiasi pavargęs, yra irzlus ar prislėgtas. Arba atvirkščiai – lyg ir turėtų būti pavargęs, bet yra perdėtai žvalus, daug plepa ir negali nustygti vietoje.
Bausti ar pamaloninti?
Ką daryti, pasitvirtinus įtarimams, kad jūsų vaikas vartoja „tabletes”? Kai visi grasinimai, maldavimai ir pažadai jau bus išsemti, pabandykite savo atžalai duoti tai, ko iki šiol jai trūko. Malonumo! Paties paprasčiausio malonumo, kurį patiria vaikai, lėkdami dviračiu nuo kalno, dūkdami su šuniuku ar skaitydami detektyvą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet, patikėkit, tai padaryti nėra lengva. Prireiks daug laiko, dėmesio ir kantrybės, kad išties įdėmiai įsiklausytumėt į pervargusio, įsitempusio ir išmokusio puikiai apsimetinėti žmogučio sielą. Ir kartu su juo nuoširdžiai bandytumėt rasti tai, kas jam iš tiesų patiktų ir kur jis galėtų dvasiškai pailsėti. Gal tai futbolo treniruotės, gal žvejyba kiekvieną savaitgalį kartu su tėvu, o gal mažas kačiukas, apie kurį idealiai sutvarkytame bute anksčiau nė pasvajoti nebuvo galima. Daug paprasčiau būtų nubausti savo dukrą ar sūnų už kvaišalų vartojimą, kategoriškai uždrausti net pagalvoti apie juos ir akylai prižiūrėti, ar ne?
Tačiau tiesa yra negailestinga – vaikas jau pajuto, kokį palengvėjimą ir malonumą gali sukelti narkotinės medžiagos. Todėl jam būtina pasiūlyti kitą, nė kiek ne silpnesnį, malonumą. Tai bus veiksmingiausia priemonė. Jokios, net ir pačios brangiausios klinikos pasaulyje to jūsų sūnui ar dukrai neduos. Aišku, nereikia atsisakyti nei specialistų pagalbos, nei medikamentinio gydymo, tačiau visos medikų pastangos bus bevaisės, jeigu savo vaikui nepadės jo paties tėvai.
Linas Slušnys
Vaikų psichiatras
Tėvai įsiklausykite. Ačiū už straipsnį.