Pramonininkai pateikė ambicingų pasiūlymų, kaip radikaliai pakeisti transporto priemonių privalomojo draudimo sistemą
Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) antrą kartą per pastaruosius metus prakalbo apie problemas, susijusias su transporto priemonių savininkų privalomojo civilinės atsakomybės draudimu. Skirtingai nuo pirmosios diskusijos, kurios metu draudimo ekspertai bandė paaiškinti specifinę šio verslo abėcėlę, šįkart patys pramonininkai pažėrė pasiūlymų, kaip, jų manymu, derėtų tobulinti draudimo sistemą.
Efektyvumo deficitas
Vienas uoliausių dabartinės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo kritikų, LPK ekonomikos ir finansų komiteto narys, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas
Arturas Mackevičius, atkreipė dėmesį į, jo manymu, daugybę prieštaringų minčių keliantį draudimo kompanijų veiklos efektyvumą.
„Draudimo bendrovių pelnas įstatymu yra apribotas iki 4 proc., tačiau neapribotos veiklai skiriamos išlaidos sudaro prielaidas bendrovėms maksimaliai išlaidaujant negauti pelno (Estijoje leidžiamos ne didesnės kaip 15 proc. išlaidos veiklai). Natūralu, kad įmonės, nenorėdamos parodyti uždirbamo pelno, gaunamas lėšas nurašo į išlaidas, o po to postringauja apie nuostolingą veiklą. Siekiant to išvengti taip pat reikėtų įvesti teisinę atsakomybę už draudimo lėšų švaistymą ir tyčinį bankrotą. Dabartinė privalomojo draudimo sistema ekonomiškai nenaudinga vartotojams, įmonėms bei valstybei.
Tai patvirtina ir bankrutavusios draudimo bendrovės „INGO Baltic” statistika, kuri surinko beveik 63 mln. litų draudimo įmokų, nukentėjusiems išmokėjo apie 14 mln. išmokų (t.y. 22 proc. surinktų įmokų) ir sugebėjo bankrutuoti. Apskritai visų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas teikiančių šalies įmonių nuo 2002-ųjų sausio iki 2005-ųjų spalio vidutinė išmokų dalis nuo surinktų išmokų siekia tik 29,4 proc. Žinoma, dalis draudėjų patirtų žalų dar nėra apmokėta, tačiau, nepaisant to, sumos, nusėdančios draudikų kišenėse, yra įspūdingos”, – samprotavo A.Mackevičius.
LPK atstovo skaičiavimais, minimu laikotarpiu 11 draudimo bendrovių iš viso surinko 884 mln. litų draudimo įmokų, o išmokėjo 254 mln. išmokų. Be to, draudikų kišenes papildė pinigai, regreso teise išieškoti iš įvairių eismo įvykių kaltininkų.
„Kalbėti apie sunkią padėtį ir pernelyg mažus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tarifus tikrai negalima. Kalbėti reikia apie šios draudimo sistemos uždarumą, prastą jos kontrolę (čia nedalyvauja vartotojams atstovaujančios institucijos) ir apgailėtiną veiklos efektyvumą”, – rėžė Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas.
Jis piktinosi, kad dabar norintiems apsidrausti tenka spėlioti ir rizikuoti savo pinigais renkantis draudimo bendrovę arba gaišti savo laiką bandant išsiaiškinti, kuriai iš draudimo įmonių negresia bankrotas
A.Mackevičius atkreipė dėmesį ir į tai, kad po draudiminio įvykio nukentėjusios šalies patirtą žalos dydį visų pirma nustato išmokos dydžio mažinimu suinteresuota draudimo bendrovė, o ne nepriklausomas vertintojas arba pats nukentėjusysis.
„Turbūt visi prisimena, kad pirmojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymo projekte, kurį rengė patys draudikai, buvo kalbama apie 400 – 500 litų įmokas, nors tuo metu maksimali draudimo suma tebuvo 60 000 litų. Vėliau bazinė įmoka sumažėjo iki 220 litų, praktiškai nukrito iki 132 litų, o draudimo sumai pasiekus ES reikalaujamą minimumą – 2,7 mln. litų, vidutinės įmokos iš esmės liko tokios pat – maždaug 124 litai. Vidutinės išmokos nukentėjusiesiems eismo įvykiuose taip pat tėra 1621 litai. Vadinasi, mums buvo pučiama migla į akis”, – sakė A.Mackevičius.
Didžiajai žemei – salos išmintis
Samprotaudamas apie tai, kaip būtų galima reformuoti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistemą, LPK ekonomikos ir finansų komiteto narys pastebėjo, kad privalomojo draudimo tikslas – pasirūpinti, jog žalą sukėlusioji šalis nestokotų lėšų ir deramai bei laiku atlygintų nukentėjusiesiems.
„Tačiau ar to tikrai negali padaryti didžiosios verslo ir valstybinės įmonės bei organizacijos, be draudikų pagalbos? Jei jos gali banke rezervuoti statistiškai pakankamas žaloms atlyginti lėšas, galbūt galima apsieiti be tarpininkų – draudimo bendrovių? Tokiu atveju laikydamos reikiamo dydžio depozitus, jos galėtų šiek tiek uždirbti gaudamos banko priskaičiuotas palūkanas”, – dėstė A.Mackevičius.
Jo teigimu, net nieko iš esmės nekeičiant būtų galima gerokai atpiginti draudimą, nustatant kiek didesnę franšizę – sumą, kurią bet kokiu atveju avarijos kaltininkas sumoka pats. Tarkim, jei ši prievolė siektų 600 ar 1000 litų, iškūlus automobilio žibintą ar padarius kitą nedidelę žalą, vairuotojai galėtų susitarti be policijos ir draudikų įsikišimo, taip taupydami jų veiklos išlaidas ir sudarydami prielaidas tarifų mažinimui.
Revoliucingiausia A.Mackevičiaus idėja – Lietuvoje ir visoje Europoje įdiegti Australijos privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistemą.
„Ten nėra jokių draudimo tarpininkų, nes kiekvienas automobilis yra automatiškai apdraudžiamas pildamas kurą į savo mašinos baką. Nuo kiekvieno litro degalų į specialią sąskaitą pervedami keli centai kaip draudimo įmoka ir kaupiami valstybiniame fonde. Atsitikus nelaimei, žalą nustato nepriklausomi ekspertai, o nukentėjusieji atsiima kompensaciją bet kuriame banke bei taiso savo mašinas bet kuriame servise.
Tokiu atveju nereikėtų gaminti, pirkti ir nešiotis jokių draudimo sutarčių bei polisų, nereikėtų rūpintis, kad baigiasi sutarčių galiojimo terminai, visi iki vieno keliais važinėjantys automobiliai būtų apdrausti. Be to, išnyktų diskriminacija tarp mažalitražius ir galingus automobilius vairuojančiųjų, todėl teoriškai galinčių padaryti didesnę žalą, nes pastarieji automatiškai pirktų gerokai daugiau degalų ir daugiau pervestų į specialųjį fondą. Tuo tarpu važinėjantieji nedaug už draudimą atitinkamai mokėtų gerokai mažiau. Policijai nereikėtų nieko gaudyti ir bausti, valstybei – rūpintis, kad draudimo bendrovė gali bankrutuoti. Fondą administruojanti institucija, priklausomai nuo jame sukauptų lėšų, kasmet galėtų koreguoti priemokos prie degalų dydį”, – siūlė A.Mackevičius.
Kainų karo griuvėsiai
LPK posėdyje dalyvavę Draudimo priežiūros komisijos (DPK) laikinasis pirmininkas Marijus Jūris Mikalauskas bei transporto priemonių savininkų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo Biuro direktorius Algimantas Križinauskas šiuos išvedžiojimus įvertino kritiškai.
„Diskutuoti ir svarstyti kitų šalių patirtį visada yra gerai. Būtų galima pasimokyti iš Australijos patirties, tačiau tam visų pirma reiktų Lietuvą paversti sala. Australija yra vienintelė pasaulio valstybė, taikanti šią draudimo sistemą, – tai daryti ji gali dėl savo geografinės padėties. Tuo tarpu mūsų, kaip ir kitų ES privalomojo draudimo sistemai nepriklausančių šalių vairuotojai važinėja Vakarų Europoje ir ten padaro milijonus eurų siekiančias žalas. Dabar Lietuvoje esanti draudimo sistema galioja ir visose Europos valstybėse, kurios atrasti geresnio varianto kol kas nesugebėjo. Jei pramonininkai tokį sukurs – Europa neabejotinai nukels prieš juos kepurę. Tačiau kol kas turime laikytis labai griežtų tarptautinių taisyklių. Vietos saviveiklai čia tikrai nėra”, – teigė A.Križinauskas.
Jo teigimu, A.Mackevičius visiškai neteisingai interpretuoja kai kuriuos statistinius duomenis apie privalomojo draudimo rinką, todėl daro neteisingas išvadas.
„DPK duomenimis, šių metų sausio-rugsėjo mėnesiais draudimo bendrovės pasirašė 202,544 mln. litų transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokų (7,9 proc. mažiau nei per atitinkamą 2004-ųjų laikotarpį) bei kompensavo 82,1 mln. litų privalomojo draudimo žalų (46,6 proc. daugiau). Prognozuojama, kad šiais metais draudikams teks kompensuoti maždaug 60 000 avarijų, kuriose padaryti nuostoliai viršys 100 mln. litų. Pati didžiausia klaida – tiesioginis surinktų įmokų ir padarytų išmokų lyginimas. Pinigai paimti avansu už ateinančius metus galiosiančias sutartis. Nuo visų surenkamų įmokų 15 proc. įstatymo numatyta tvarka pervedama į notarų biuro sąskaitą, dar iki 20 proc. kainuoja šios paslaugos administravimas, o visi kiti pinigai keliauja į techninius rezervus, kurie naudojami žalų atlyginimui. Paprastai pasibaigus terminams būna užregistruota įvykių, kuriuose nukentėjusiesiems žalos dar būna neapmokėtos ir kurios siekia net iki 60 proc. pretenzijų. Pernai visos šioje srityje dirbančios draudimo bendrovės patyrė 15 mln. litų nuostolių, o per pirmąjį 2005-ųjų pusmetį – 25 mln. litų. Už kiekvieną 100 litų šio draudimo įmoką jį teikiančių bendrovių išlaidos dabar sudaro apie 122 litus. Situacija tikrai pakankamai sudėtinga”, – teigė M.J.Mikalauskas.
Laikinasis DPK vadovas pripažino, kad kai kurios draudimo bendrovių išlaidos yra abejotino efektyvumo ar netgi visiškai neracionalios, tačiau reguliuoti draudimo įmokų dydžio bei šio draudimo išlaidų neleidžia Europos Sąjungos direktyvos.
„Tokią padėtį lemia darbas laisvos rinkos sąlygomis ir milžiniška konkurencija, virtusi tikru kainų karu. Siekiant užimti kuo didesnę rinkos dalį bendrovės nepamatuotai mažino tarifus (Lietuvoje nusistovėjusios privalomojo draudimo įmokos dabar yra pačios mažiausios žaliosios kortelės sistemai priklausančiose šalyse), todėl jau dabar susiduria su rimtomis problemomis ir yra priverstos dotuoti šią sritį pinigais, uždirbamais teikiant kitų rūšių draudimo paslaugas arba finansuoti akcininkų lėšomis. Mūsų duomenimis, šiuo metu minimalų pelną dirbant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo srityje turi tik viena bendrovė”, – dėstė A.Križinauskas.
Beje, dėl kai kurių šalies draudimo kompanijų „klientų medžiojimo” padarinių susirūpinimą jau pareiškė ir Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija. Jos prezidentė Alvita Armanavičienė pastebėjo, kad kai kurios mažosios šalies draudimo bendrovės privalomojo draudimo polisus siūlo gerokai pigiau, nei galėtų užtikrinti vartotojams saugias išmokas.
„Tai sukėlė mums nemažai įtarimų ne tik dėl bendrovių tikslų skaidrumo, bet ir privertė suabejoti patikima vartotojų teisių apsauga. Nors mažiausių šalies draudimo bendrovių pasiūlymais suviliotų vartotojų ženkliai padaugėjo, tačiau draudikų surinktų įmokų dalis kai kurias atvejais augo net 10 kartų lėčiau. Kyla natūralus klausimas – už ką bus mokamos išmokos, nes akivaizdu, kad, sparčiai padaugėjus klientų, ženkliai padaugės ir eismo įvykių bei žalų. Jau dabar pasitaiko atvejų, kai draudimo bendrovės vengia atlyginti vartotojų patirtus nuostolius”, – samprotavo A.Armanavičienė.
Jos teigimu, egzistuoja reali grėsmė, kad draudimo bendrovės nebus pajėgios atlyginti žalas ir neturės kitos išeities kaip vilkinti išmokas, o tai reiškia – apgaudinėti vartotojus, arba paprasčiausiai bankrutuoti.
„Lietuvos draudimo” Pardavimų departamento direktorius Darius Gudačiauskas prieš kurį laiką taip pat perspėjo, kad draudimo polisai mūsų šalyje tradiciškai perkami vertinant tik kainą.
„Paprastai numušti kainą ir užimti kuo didesnę rinkos dalį stengiasi mažosios kompanijos, neturinčios jokio rimtesnio užnugario ir suformuotų techninių rezervų. Atsitikus draudiminiams įvykiams, kurį laiką jos atlygina žalas naudodamos tik ką gautas įmokas, tačiau neturi ką pasakyti tiems klientams, kuriuos bėda ištinka kitą dieną. Klaidingai apskaičiuoti paslaugų įkainiai ir priklausomybė nuo vienos draudimo rūšies (kai kurios kompanijos 80 proc. įmokų surenka parduodamos vairuotojų civilinės atsakomybės polisus) smarkiai didina riziką likti „ant ledo”, – sakė D.Gudačiauskas.
Renaldas Gabartas