Olimpinį vicečempioną A.Zadneprovskį nuolat lydintys kojų skausmai verčia galvoti apie karjeros pabaigą.
Andrejus Zadneprovskis – pirmasis nepriklausomos Lietuvos penkiakovininkas, pasiekęs sportinės karjeros viršūnes. Jis laimėjo medalius visose aukščiausiojo rango varžybose. Stabiliai ir užtikrintai kopęs į aukštumas, laimėjęs Atėnų olimpiados vicečempiono titulą ir pasiekęs sportininko brandą, A.Zadneprovskis yra priverstas nors trumpam stabtelėti. Didysis sportas pradėjo reikalauti savo duoklės – sveikatos.
Atleto manymu, artimiausi keli mėnesiai gali būti lemtingi jo karjerai.
Stengiasi nenuleisti rankų
– Andrejau, ar iš tiesų sveikatos problemos Jums trukdo pradėti pasirengimą sezonui?
– Tikrai norėčiau, kad sveikata būtų geresnė. Kelio kremzlės dyla. Rankų dar nenuleidžiu, bet jau kyla visokių minčių. Kelius jaučiau ir vasarą, bet kol buvau geros sportinės formos, skausmas nebuvo stiprus. Tačiau, lūžus raktikauliui, nebegalėjau mėnesį visai sportuoti, o kai pradėjau po truputį treniruotis, iškart pajutau kelių skausmą. Medikai dėl diagnozės turėjo įvairių nuomonių, darė artroskopinę operaciją. Vienas gydytojas man truputį padėjo, bet skausmas visai neišnyko. Negaliu sportuoti visa jėga. Ką ten visa – 80 proc. pajėgumo turbūt neišnaudočiau. O šiuolaikinėje penkiakovėje nieko nelaimėsi, jeigu negalėsi įdėti 110 proc.
Vieną dieną pabėgioju, kitą dieną jaučiuosi nekaip. O bėgimas – ta rungtis, kurioje mano pozicijos būdavo labai stiprios. Kol kas veju šalin mintis apie tai, kad gali tekti baigti sportuoti, nes šiais laikais yra visokių priemonių, kurios gali palengvinti traumų padarinius.
Kai lūžta raktikaulis, išoperuoja ir po mėnesio jis sugyja. O kai kažkas sudyla, pradeda slėgti nežinomybė, nes realios pagalbos nėra. Todėl tokios traumos yra pačios blogiausios. Dėl tokių problemų ne vienas garsus sportininkas turėjo baigti karjerą anksčiau laiko. Sako, kad kremzles jau ataugina, tačiau reikėtų metams nutraukti karjerą, o man jau – 31-eri, daryti tokias pertraukas būtų sunku. Tačiau jeigu būčiau jaunas sportininkas, turbūt ryžčiausi tam.
Sveikata svarbiau už karjerą
– Pasaulio čempionatas vyks po metų. Laiko atsigauti dar daug.
– Jeigu medikai ras kokį nors sprendimą, tikiuosi, kad galėsiu jame dalyvauti. Esu pasirengęs paaukoti sezono pradžioje vyksiančius pasaulio taurės etapus, kad galėčiau pasirengti pasaulio čempionatui. Tačiau jeigu skausmas neišnyks, reikės pagalvoti apie kitokį sprendimą.
– Karjeros pabaigą?
– Labai to nenorėčiau, bet gamtai nepasipriešinsi. Sveikata – svarbiausia. Didysis sportas ne tik duoda, bet ir atima. Pergalės daug ką kompensuoja, bet ne tiek, kad norėtum likti invalidu. Tačiau niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu pasirinkęs sportininko kelią. Tik viskam savas laikas.
Baisiausia – neturėti tikslo
– Esate pasaulio ir Europos čempionas, olimpinių žaidynių vicečempionas. Jeigu Jums reikėtų atsisveikinti su karjera, turbūt sprendimas nebūtų labai skausmingas vien dėl to, kad jau spėjote savo vardą įrašyti aukso raidėmis į šiuolaikinės penkiakovės metraštį?
– Sunku pasakyti. Turbūt sunkiausia būtų ne dėl to, kad reikia baigti sportininko karjerą, o dėl to, kad kitoje srityje aš neturėsiu tokių tikslų kaip sporte. Juk iki šiol kiekvienais metais turėdavau naujų siekių, viskas sukdavosi ketverių metų olimpinio ciklo ritmu. Laimi ar pralaimi – tai gyvenimas, bet dalyvavimas pasaulio ir Europos čempionatuose būdavo mano tikslas ir kasmet tai reikšdavo naują iššūkį. Baisiausia ir yra netekti tikslo siekimo. Na, užimsiu kokias nors pareigas ir kas toliau? Tokių tikslų, kaip sportuodamas, nebeturėsiu. Dėl to skaudžiausia. Bet viskam ateina pabaiga.
Vis dėlto dar turiu viltį, kad galėsiu toliau sportuoti, nors vėliausiai po 2-3 metų tas laikas vis tiek išmuš. Ateina jauni sportininkai, aš nebesu toks nenugalimas. Vyksta natūralus gamtos procesas – vieni ateina, kiti išeina. Tik vieni išeina savo noru, kiti būna priversti tai padaryti. Reikia su tuo susitaikyti ir jau dabar pradėti galvoti, ką reikės veikti toliau.
Vilties sugrįžti nepraranda
– Esate baigęs Lietuvos teisės universitetą, tad didelio galvosūkio dėl ateities lyg ir neturėtų būti?
– Norėčiau likti sporte. Gal net treneriu dirbti, kad mano svajones toliau įgyvendintų auklėtiniai. Visą gyvenimą buvau profesionalus sportininkas, todėl dabar tapti teisininku man būtų psichologiškai sunku. Manau, likdamas dirbti sporte būčiau labiau naudingas nei dirbdamas teisinėse struktūrose, nes neturiu praktikos šioje srityje. Juk visas mano gyvenimas susijęs su sportu – ir draugai, ir aplinka.
Bet, dar kartą pabrėžiu, labiausiai norėčiau išgyti ir visa jėga sugrįžti į didįjį sportą. Turiu dar planų, nesijaučiu išsekintas, sukaupiau daug patirties. Viską sudėjus, galima pasiekti gerų rezultatų, nors galbūt jau nebūsiu toks greitas bėgimo take. Tačiau dabar, kai esu psichologiškai tvirtesnis ir stabilesnis, aš galiu daugiau taškų surinkti šaudydamas ir fechtuodamasis, kur anksčiau juos barstydavau. Nepraradus daug taškų šiose rungtyse, nereikėtų išskirtinių pastangų bėgant.
– Kaip auga Jūsų dukra?
– Viskas gerai, jai jau treji su puse metų. Ji su mama ir toliau gyvena Klaipėdoje, nes kol aš sportuoju, joms geriau būti gimtajame mieste. Mes taip įpratę, ir joms jokio streso dėl to nėra, nes geriau būti tarp savų ir draugų Klaipėdoje, nei vienoms Vilniuje, kai sezono metu aš namuose būnu tik retas svečias.
Kovotojas iki begalybės
„Andrejus – kovotojas iki begalybės. Jeigu bus nors menkiausia galimybė laimėti, jis ja pasinaudos”, – apie neeilinių gabumų auklėtinį sakė treneris Jurijus Moskvičiovas.
Europoje ir pasaulyje A.Zadneprovskis yra laimėjęs viską, kas įmanoma: jis dukart tapo pasaulio (2000 ir 2004 m.) ir Europos čempionu (2001 m.), pasaulio taurės laimėtoju (2002 m.). Olimpinėse žaidynėse jis kiekvieną kartą lipo penkiomis vietomis aukštyn: Atlantos olimpiadoje buvo 12-as, Sidnėjuje – septintas, Atėnuose – antras.
Dovilė Kamarauskienė