Ne kartą operuotos kojos, maudžiantys sąnariai daugeliui sportininkų yra tarsi gyvenimo norma. „Jeigu sportininkui nieko neskauda, jis turbūt jau miręs”, – taip pusiau juokais, pusiau rimtai yra kalbėjęs garsus krepšinio treneris Vladas Garastas.
Kol skausmas pakeliamas, daugelis atletų stengiasi nekreipti į jį dėmesio arba malšina ledo kompresais. Tačiau mokslas sparčiai eina į priekį ir medikų pagalba sportininkams tampa vis veiksmingesnė.
„Kauno dienoje” – pokalbis apie kelio traumas su profesionalaus krepšininko duonos ragavusiu Kauno medicinos universiteto klinikų traumatologu-ortopedu Rimtautu Gudu.
Pavargsta ne tik širdis
– Ar sąnario kremzlės susidėvėjimas – didžiojo sporto pasekmė?
– Kremzlė yra labai sudėtingas, išsivystęs audinys. Nėra iki galo aišku, kokie procesai vyksta kremzlėje, sutrikdžius jos balansą. Pasakyti, kad ji susidėvi tik nuo didžiojo sporto, būtų labai drąsu ir neatsargu. Tačiau aišku, kad didysis sportas kremzlės susidėvėjimui įtakos turi, nors kaip kremzlė sudyla ir kas joje vyksta, medicinos mokslas tiksliai dar nežino.
Susidėvėjimą lemia ne vienas, o daug veiksnių. Sportininkas, susidūręs su šia problema, dažniausiai yra genetiškai paveldėjęs kremzlinio audinio silpnumą. Kremzlė pasidaro mažiau atsparesnė krūviams, jeigu kelias nuolat patiria smūgius, jeigu atletas prieš treniruotę gerai neapšyla, išbalansuoja krūvio ir poilsio režimą ar apskritai nesilaiko režimo.
Kremzlė nemėgsta, kai po ilgos pertraukos jai iškart tenka dideli krūviai. Tai ypač aktualu baigiantiems sportuoti. Kurį laiką nieko nedarę, žmonės staiga pasiilgsta fizinės veiklos ir vėl pradeda staiga ir dideliais krūviais sportuoti. Tai yra blogiausia. Fizinį krūvį mažinti arba didinti reikia palaipsniui, tuomet sąnario kremzlė pripranta, prisitaiko prie vis didėjančio sąnarių apkrovimo, tuomet nieko blogo jai nenutinka.
Pervargsta ne tik žmogaus širdis, bet ir kremzlė. Jeigu po sezono sportininko laukia Lietuvos rinktinė, jis turi šiek tiek pailsėti. Bet jeigu baigęs sezoną atletas mėnesį nieko nedaro, o po to iškart pradeda sportuoti dideliais krūviais, yra blogai. Tinkamai koreguojant krūvius, kremzlę galima išsaugoti ir turint genetinį paveldimumą. Todėl kremzlės sudyla ne visiems sportininkams. Yra ne vienas profesionalas, per didžiąją karjerą išsaugojęs sveikus sąnarius ir kremzles.
Dabar yra kremzlės tepalų, papildų. Juos protingai vartojant, taip pat galima kremzlę apsaugoti. Tačiau kiek bendrauju ir konsultuoju sportininkus, retas jų vartoja kremzlę stiprinančius papildus ar apskritai žino, kas tai yra kelio sąnario susidėvėjimo profilaktika. Mes jau pakankamai daug žinome apie dantų profilaktiką, tačiau kaip išsaugoti sąnario kremzlę, žino tik retas.
Kremzlę augina laboratorijose
– Ar iš tiesų jau yra būdų, kaip atauginti kremzlę?
– Taip, operaciniu būdu pažeistą kremzlę jau galima atauginti. Artroskopinės operacijos metu paimama kremzlės biopsija, vienintelės kremzlėje esančios ląstelės-chondrocitai auginamos laboratorijoje 3-4 savaites iki milijoninių skaičių-titrų. Tos ląstelės sodinamos ant trimatės membranos – kremzlinio audinio tarpląstelinės medžiagos hyalurono. Po kurio laiko jos persodinamos tam pačiam žmogui. Šios operacijos yra labai efektyvios.
Lietuvoje operacijas, atauginančias kremzlę, dar tik planuojame daryti. Jos yra brangios, kainuoja per 20 tūkstančių litų. Bet su ligonių kasa jau deramės dėl jų atlikimo ir apmokėjimo. 10 operacijų per metus ligonių kasa pažadėjo kompensuoti.
Išoperavo 7 sportininkus
– Turbūt ne mažiau sportininkus vargina ir kelio raiščių traumos?
– Tai – viena opiausių problemų, kuri profesionalų sportininką ilgam eliminuoja iš sportinės veiklos, kai kada – ir visam laikui. Atstatyti kelio raiščių be operacijos neįmanoma.
Profesionalių sportininkų biologinis amžius jaunėja, tokios traumos vis dažniau įvyksta, kai skeletas dar nebūna susiformavęs. Dar neseniai kelio raiščių operacijos vaikams nebuvo daromos, kol jų skeletas nesusiformuodavo, nes jos galėjo padaryti žalos – iškreipti skeleto augimą ir kojos ašį. Jauniems sportininkams būdavo siūloma laukti, kol skeletas susiformuos ir tik tada atlikti raiščių rekonstrukciją. Aišku, palaukus dvejus ar penkerius metus, neįmanoma sugrįžti į aktyvųjį sportą. Todėl pasaulyje buvo ieškoma saugios metodikos, kuri leistų raištį rekonstruoti vaikui iškart, neprarandant brangaus laiko. Ji jau atrasta ir neseniai pradėta naudoti.
Operacijos metu raištis įsodinamas apeinant augimo linijas, kurias pažeidus ir gali iškrypti kojos ašis. Septynerias tokias operacijas jau atlikome Kaune 12-16 metų sportininkams – keturiems krepšininkams, šokėjai, tinklininkei, gimnastei. Jie nepraras daug laiko ir toliau galės tęsti sportinę veiklą.
Tarptautiniame sporto traumatologijos kongrese amerikiečiai pasakojo, kaip tokią operaciją atliko dvejų metų vaikui. Tai rodo, kad naujosios operacijos yra saugios. Šiuo metu tokios operacijos atliekamos tik keliose pasaulio klinikose, tarp jų – ir Kauno. Tačiau per keletą metų jų skaičius didės.
Neišlaiko didelių krūvių
– Kodėl sportuojantiems vaikams trūksta kelio raiščiai?
– Vaikams 12-15 metų laikotarpiu stipriai auga kaulai. Raiščiai ir raumenys nespėja jų pasivyti ir sutvirtėti. Vaikams dar pasireiškia vadinamasis sąnarių fiziologinis laisvumas – hiperlaksitetas. Anksti pradėjus aktyviai sportuoti, kelių raiščiai neišlaiko didelio fizinio krūvio.
– Kaip manote, ar sporto mokyklų treneriai jau žino, kad jauniems sportininkams yra atliekamos saugesnės kelio raiščių operacijos?
– Galbūt dar ne. Mes stengsimės juos informuoti konferencijose, seminaruose. Treneriai yra tie žmonės, kurie pirmiausia nori kuo greitesnio auklėtinio sugrįžimo į sportą. Trenerių kursuose esu kviečiamas skaityti paskaitas, visuomenė tobulėja. Turime ne tik anksti stumti vaiką į sporto aukštumas, bet ir išmokti saugiai kelti jo meistriškumą. Skandinavijos patirtis įrodė, kad profilaktika dvigubai sumažino kelio raiščių traumų ir kremzlės pažeidimų skaičių.
Dovilė Kamarauskienė