Nors teko daugiau pažinti valstybės finansų ir mokesčių valdymo „virtuvę”, deja, kaip ir dauguma bendrapiliečių, nesuprantu kas ir ką šiandien Lietuvoje daro su mokesčiais… Nebežinomi net valstybės pareigūnai, kurie diriguoja – prisiima politinę atsakomybę, kaip ir tai, kurioms visuomenės ar politikų grupėms naudingi nelogiški naujieji mokesčių pakeitimai.
Aišku tik viena – naujai sumanytų mokesčių padidinimų nederėtų vadinti mokesčių reforma ir juolab „socialiniais” mokesčiais, nes tokiais pakeitimais, kurie iš esmės yra antisocialiniai, šalies mokesčių sistema realiai tik bloginama.
Tenka apgailestauti, jog pastaruosius penkerius metus mokesčių našta buvo nuosekliai didinama: apmokestintos pelno investicijos, padidinti akcizai, panaikintos valstybinio socialinio draudimo „lubos” ir dar padidintas šio mokesčio tarifas ir pan. O rezultatas – liūdnas. Didėjant mokesčiams valstybės iždo dalis Bendrame vidaus produkte ne tik nepadidėjo, bet realiai sumažėjo. Taigi beatodairiškas mokesčių didinimas, kuriuo tikimasi lengviausiai papildyti varganą šalies biudžetą, atneša priešingą rezultatą, žlugdydamas legalų verslą ir darbštesnius darbuotojus.
Senesnėse demokratinėse valstybėse politinė valdžia labiausiai bijo supykinti rinkėjus mokesčių didinimu. Čia Vyriausybės vengia net menkiausiu mokesčių politikos nesutarimų. Padidinti investuojamo pelno tarifą, nuo kurio priklauso naujų darbo vietų atsiradimas, Vakarų politikai neišdrįstų ir „pririšti prie patrankos”. Deja Lietuvoje valdančiosios koalicijos atstovai, tarsi praradę galvas, šiais metais ėmė tarpusavyje konkuruoti kas labiau išgąsdins rinkėjus naujais mokesčių didinimo siūlymais ar labiau įaudrins žmones nepaliaujamai tarpusavyje viešai pliekdamiesi.
Kaip galima tikėtis visuomenės solidarumo ir palaikymo, jei pačią Vyriausybę, kuri bent mokestinius pareiškimus turėtų skelbti tik po to, kai pati išsiaiškina savo siekius, drasko vidiniai nesutarimai. Tad lieka tik spėlioti ar dabartinė valdančioji koalicija nežino kaip valdyti šalies finansus ir pasiduoda abejotinam kai kurių Europos Komisijos politikų spaudimui, ar siekia veiklos imitavimo reklaminių tikslų, tikėdamasi mažiau patyrusių rinkėjų dėmesį užimti idėja palaikyti kurią nors besiginčijančią koalicijos politikų grupę.
Sumanytas pelno mokesčio padidinimas neatneš realios naudos visuomenei, o tik sumažins mokesčių mokėtojų ir darbo vietų skaičių. Dalis įmonių pelno apmokestinamąsias pajamas nesunkiai „perkels” į mažesnio tarifo šalis, kita dalis susilaikys nuo nepatrauklių investicijų Lietuvoje, kur darbo vietų kūrimas bus apmokestinamas, kaip turtingose Vakarų Europos rinkose. Jei kai kurie valdančiosios koalicijos politikai mano, kad yra „socialdemokratiška” padidinti investuojamo pelno apmokestinimą, tai jie nesuvokia, jog taip jie skriaudžia ne kapitalo savininkus, bet pačius samdomus darbuotojus. Kapitalo vartojimo pajamos yra ne investuojamas į verslą pelnas, o iš pelno vartojimui išsimokami dividendai ar kitoks padidėjusios turto vertės asmeninis realizavimas. Apmokestinant investuojamą pelną, juk apmokestinamas nedarbo mažinimas. Bereikalingais mokesčiais stabdant darbo vietų kūrimą, stabdomas ir rinkoje darbo užmokesčio augimas, kuo turėtų rūpintis ir socialdemokratai ir „darbiečiai.”
Nėra abejonių, jog reikia sumažinti fizinių asmenų mokestinę naštą, kurio lygis dėl dvigubo ( gyventojų pajamų ir valstybinio socialinio mokesčio ) apmokestinimo siekia net 50 procentų, pirmiausia privalomuosius socialinius mokesčius laipsniškai keičiant realiomis draudiminėmis įmokomis.
Tačiau mechaniškas gyventojų pajamų mokesčio traifo sumažinimas, didinant investuojamo pelno apmokestinimą savaime nepagausins darbuotojų darbo pajamų ir nesumažins geriausios darbo jėgos nutekėjimo iš Lietuvos, nes darbo rinka jau seniai orientuojasi į realias ( po mokesčių ) algas. Biudžetas tik beprasmiškai dar praras šimtus milijonų litų, kurių taip trūksta gydytojams, policininkams, mokytojams ar pensininkams. Taip jau buvo nutikę prieš porą metų, kai „socialdemokratiškumo” idealogijos klaidingą takelį bandžiusi minti ankstesnė Vyriausybė mechaniškai padidino neapmokestinamą pajamų minimumą, bet nekėlė minimalios mėnesinės algos, dėl kurios taip priešinasi šešėlinis verslas.
Numatyti mokesčių pakeitimai nėra naudingi nei Lietuvos vrslui, nei samdomiems darbuotojams. Liūdna būtų, jei po kiek laiko paaiškėtų, jog Lietuvai investuojamo pelno apmokestinimo padidinimą per pernelyg patiklius ar pataikaujančius mūsų politikus inicijuoja atskiri Europos Komisijos pareigūnai, kurie jau bandė kai kurioms naujoms ES valstybėms nepagrįstai priekaištauti dėl čia palankesnių investavimui
(kapitalo nutekėjimui iš turtingsnių rinkų) mokesčių .
Bent jau Lietuvos savipliekos keliu neketina sekti Estija, kuri dar mažina mokesčius į darbo vietų kūrimą investuojamam pelnui. Estijos politinė valdžia kryptingai eina prie to, ką Lietuva buvo teisėtai pasiekusi dar prieš septynerius metus, kai visai neapmokestino reinvestuojamo pelno, bet pastaraisiais metais savo noru ar kitų suinteresuotų šalių bereikalingai susigadino.
Gal aš neteisus, gal klysta kaimynai, gal nereikia skatinti naujų darbo vietų kūrimo, našesnio darbo ir spartesnio užmokesčio augimo. Tačiau kaip pilietis turiu teisę žinoti, kas dabar Lietuvoje prisiima atsakomybę už abejotinus mokesčių padidinimus ir kokiai visuomenės ar politikų grupei tokie pakeitimai naudingi.