Antanas Bosas jau tikriausiai atsakė sau į klausimą: „Kodėl mane?”. Pirmiausia todėl, kad politika yra pavojingas įnagis kovojant už savo interesus – dujų verslo susigrąžinimą. O antra, todėl, kad A. Bosui tiesiog nepasisekė. Taip jau sutapo, kad politinis elitas po kelerius metus trukusio gana abejingo stebėjimo būtent dabar pagaliau susikaupė ir pamėgins nupurtyti nuo valstybės sprando gana kietai jį apžergusius oligarchus.
Dėl to sutapimo, bet labiausiai dėl klaidingo įsivaizdavimo, jog politiniais įrankiais galima išstumti buvusį partnerį (dabar – sklinda tokie gandai – aršų priešininką) iš dujų importo verslo, ir kenčia A. Bosas, o kartu su juo nukraujuos ir visa Darbo partija.
Verslo ir politikos kuluaruose niekas nepatikėjo Viktoro Uspaskicho patikinimu, kad viešėdamas Maskvoje jis nemėgino peržaisti dujų reikalų. Nepalankios importuotojui Dujų įstatymo pataisos dar sutvirtino įtarimus, kad dujų rinkai gresia naujas perdalijimas. Tada tikriausiai ir buvo sumanyta parengti dovanėlę A. Boso penkiasdešimtmečiui.
Labai garbingai elgiasi žurnalistai, mėgindami nukreipti prokurorų dėmesį nuo Klaipėdos „operų” – neva ne jie nutekino informaciją apie liudijimus prieš A. Bosą. Tačiau juk uostamiestyje „visi žino”, kokie intymiai glaudūs visada buvo teisėsaugos ir vienos korporacijos santykiai. Smūgis buvo labai gerai apskaičiuotas ir nutaikytas tiesiai ponui Antanui žemiau juostos. Taip gali padaryti tik labai gerai jį pažįstantis žmogus.
Dabar bus „skauda”. A. Bosas ne pirmas ir ne paskutinis turtingos biografijos ir plačių užmojų verslininkas, pamėginęs aplošti konkurentus pasitelkęs valdžios svertus. Ne jis bus pirmas, kuris savo kailiu patirs, jog toks metodas labiau kenkia nei padeda. Būtent dėl tos politikos A. Boso susidūrimas su teisėsauga šįkart gali būti lemtingas.
Tai, kas dar prieš metus galėjo būti tik menkas skandaliukas (panašus į susikabinusių socialliberalų ir pusbandičių nuotraukas), dabar išsipūs į tikrą žūtbūtinį karą. Kantrybės taurė perpildyta. Dar buvo galima vardan stabilumo pakęsti oligarchą Vyriausybėje, tačiau jeigu greta to bus dar ir kriminalas, jautri elito siela apsilies krauju. Ir visai nesvarbu, ar tai bus tariamas nužudymo užsakymas, ar tariamai suklastotas diplomas. Kaip teisingai pasakė Nemira Pumprickaitė, „premjerui to jau gali būti per daug”. Net premjerui!
O dabar pažiūrėkime, kas gi tas elitas, kuris staiga po ilgų metų lūkuriavimo ir abejingo oligarchų kelionės į valdžią stebėjimo pagaliau nusprendė veikti? Kalbama, kad Valdui Adamkui apsispręsti dėl Artūro Zuoko ir V. Uspaskicho labai padėjo jo bičiulis Raimundas Mieželis ir buvęs patarėjas Darius Kuolys.
Greitai pasibaigsianti Dariaus Gudelio, A. Zuoko žmogaus, tarnyba Prezidentūroje lyg ir patvirtina įtarimus, kad į politiką grįžta senoji prezidentinė gvardija. Tikriausiai jie ten veiks ne tiesiogiai, bet per Raimundą Lopatą, kuriam jau buriamas svarbiausiojo prezidento patarėjo vaidmuo.
Propagandinio palaikymo grupė jau irgi surikiuota: kaip ir kitais atvejais, kai reikėjo pridengti plataus masto politinę operaciją, pirmosiose gretose rikiuojasi komjaunuoliška žiniasklaida ir trys žurnalistai-politikai, tas dvi profesijas supainioję dar pirmaisiais nepriklausomybės metais. O gal tiksliau būtų sakyti: niekada nematę skirtumo? Juk sovietmečiu „Tiesos”, „Komjaunimo tiesos” ir Nacionalinės televizijos bosai posėdžiavo politbiuruose, tai yra su tais, kurių valioje yra tiesa.
Tačiau visa ta jų operacija tebūtų eilinės politinės intrigos, jei nuo V. Uspaskicho ir A. Zuoko nebūtų nusisukusios pagrindinės politinės jėgos – socialdemokratai ir konservatoriai. Būtent jų tylus pritarimas ir bus lemiamas politinės oligarchijos nukenksminimo operacijoje. O A. Bosas… Ką Bosas? Vieniems bosas, o kitiems tik pėstininkas. Monografijas reikia ne tik rašyti, bet ir skaityti, tada nekiltų noras eiti į politiką.
Rūta Grinevičiūtė