Problemų su paaugliais šaknys glūdi šeimoje, kurioje auga nepilnametis”,- įsitikinusi Klaipėdos VPK Viešosios policijos viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos skyriaus nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininkė Violeta Girtaviečienė.
Anot pareigūnės, mažieji klaipėdiečiai negimsta nusikaltėliais ir vos atėję į pasaulį nesielgia agresyviai. Tokiais vaikai tampa negalėdami namuose jaustis visateisiais šeimos nariais, turinčiais savo nuomonę ir laisvę rinktis. Todėl visą susikaupusį pyktį jie išlieja netinkamai elgdamiesi mokyklose, užgauliodami senyvo amžiaus žmones gatvėse ir visais kitais būdais bandydami pasijausti svarbūs.
Ar skambučio iš policijos, jog vaikas įtariamas padaręs nusikaltimą, gali sulaukti net tie tėvai, kurie namuose mato stropų, paklusnų ir drausmingą sūnų ar dukrą?
Taip. Vaikai linkę užsidėti kaukes: namuose jie gali elgtis idealiai gerai, tačiau mokykloje ar kiemo draugų rate – visai kitaip.
Agresyvių vaikų padaugėjo ne vakar – jų buvo visais laikais, tačiau netinkamas elgesys viešose vietose, polinkis nusikalsti pastaraisiais metais tai tampa kone masiniu.
Augančiam nepilnamečių nusikalstamumui įtaką daro ir laikmetis. Pasižiūrėkite, kokios vertybės diegiamos jaunuomenei? Nėra užuojautos, meilės, pagarbos. Tėvams svarbu, kad jų vaikas į mokyklą ateitų neprastesniais nei kitų vaikų drabužiais, turėtų ne ką blogesnį mobilųjį telefoną… Paklauskite paauglių, apie ką jie svajoja? Kas antras atsakys, kad nori turėti daug pinigų, prabangų automobilį ir namą. Ir ne kada nors, o greitai. Mergaitės svajoja būti modeliais, berniukai – verslininkais ir bankininkais.
Bet juk nėra blogai norėti komfortiškai gyventi…
Taip, bet vaikams būtina aiškinti, kad pinigai iš dangaus nekrenta, juos būtina užsidirbti. O kad galėtum užsidirbti, reikia siekti žinių, lankyti mokyklą, ruoštis studijuoti aukštojo mokslo įstaigose. Reikia bendrauti su savo vaiku visais rūpimais jam klausimais, padėti atsirinkti, suvokti, įsisąmoninti, išspręsti problemas. O jų turi bet kuris paauglys. Be to, paauglį dar reikia ir mokėti prakalbinti. Tai įmanoma padaryti tik tuo atveju, jeigu vaikas tavimi pasitiki. O pasitikėjimo per prievartą įgyti neįmanoma. Kita vertus, jį labai lengva prarasti, kai savo vaiką, gal net ir visai nepiktybiškai, bet vis dėlto pažeminame kitiems matant ar girdint. Ir dar – pirmiausia savo vaiką reikia labai stipriai mylėti…
Kaip teisingai derėtų kalbėtis su paaugliu?
Atsistoti su juo į lygias pozicijas ir nevaizduoti, kad turite daugiau galios nei jis. Pabandyti suprasti. Paklauskite vaiko, kas jam kelia nerimą ir kodėl. O svarbiausias tėvų klausimas paaugliui turėtų skambėti taip: „Ar galiu tau padėti?” Dar vienas itin svarbus patarimas tėvams – neparsineškite į namus per dieną prisikaupusios neigiamos energijos, nes ją dažniausiai perteikiame būtent vaikams.
Aišku, pažvelgti pro rakto skylutę į kiekvienos šeimos buitį – neįmanoma. Tačiau sprendžiant iš to, kaip sparčiai didėja nepilnamečių nusikalstamumas, kiek naktimis šlaistosi girtų, agresyvių paauglių, atrodytų, jog aplinkui tvyro tik blogis.
Konstatavimas šiuo atveju nepadės. Būtina pamąstyti ir garsiai savęs bei kitų klausti, kodėl tie paaugliai išeina iš namų ir grįžta paryčiais? Juk visi jie ne slapčia, o visiškai nevaržomai išeina. Vadinasi, anapus durų likusiems tėvams nerūpi, kur eina jų atžala tamsiu paros metu, ką ir su kuo veikia, kodėl vidurnaktį vaiko lova vis dar tuščia.
O ką daryti tėvams, kurie labai stengiasi, tačiau jų pastangos užauginti dorą žmogų nueina perniek, nes vaikas tiesiog neina į kontaktą, neklauso, nepaiso tėvų perspėjimų, draudimų?
Galima bandyti nepaklusnumą perleisti per save pačius. Pavyzdžiui, paaugliui sakote, kad jums nepatinka jo elgesyje tas ir anas. Tada prašote vaiko įvardyti, kas jam nepatinka jūsų elgesyje. Jeigu vaikui sunku tai padaryti, leiskite jam pagalvoti ar net paraginkite tai užrašyti. Po to ieškokite kompromiso.
Natalija Mogučaja