Daugelio mūsų santykis su pinigais labai gyvas – pinigus mėgstame, jų trokštame, nekenčiame, bijome, vertiname, mėgaujamės… Vargu ar esame jiems abejingi – juos ignoruoti sunku. Požiūris į pinigus mūsų gyvenime yra ganėtinai svarbus. Jis persmelkia mūsų elgesį, koreguoja siekius, požiūrį į save ir savęs vertinimą, daro įtaką santykiams su artimaisiais ir draugais.
Taip, finansinė mūsų šalies padėtis nėra blizganti. Verstis, dirbti ir uždirbti nėra labai lengva, tačiau ar neįmanoma? Daugelį žmonių nuo finansinės gerovės tolina ne ekonominė padėtis, o veikiau įsišakniję įsitikinimai apie save ir pinigus. Manoma, kad verslui pradėti būtinas nemažas pradinis kapitalas. Manoma, kad „dabar ne laikas” – esu per jaunas, per senas, per mažai patyręs ir apskritai, investicijos ir finansai – toks sudėtingas dalykas- tikrai ne man… Tokia mąstysena neskatina imtis produktyvios veiklos ir siekti to, apie ką svajojama.
Visi didžiausi pasaulio turtuoliai jums pasakytų, kad praturtėjimo paslaptys glūdi mūsų viduje, o ne išorėje. Turtingumas yra ne tai, ką žmogus turi seife, banko sąskaitoje ar kojinėje po sofa. Tai – vidinė būsena. O pirminė nuostata, leidžianti plačiau pažvelgti ir teigiamai vertinti esamą situaciją, turėtų būti tokia: ką aš galiu padaryti? T. y. turėtume savęs klausti, kas yra įmanoma? Kokių turime galimybių?
Bėda ta, kad dažniau mąstoma „deficitiškai” – apie tai, ko neturima, o ne ko reikėtų imtis. Deficitinis mąstymas neskatina veikti, bet skatina viskuo piktintis – kaimynu, kuris „geriau gyvena”, darbdaviu, kuris „verčiau žmoniškai mokėtų, kitaip ko man dirbti?”, ir pagaliau Vyriausybe, Seimu ar Dievu, kurie „dėl viso šito kalčiausi”. Tačiau išmoktas bejėgiškumas – viena pavojingiausių mūsų vystymuisi praktikų – prastas pagalbininkas tiems, kurie tikisi prakusti ir nori žvelgti į ateitį optimistiškai.
„Aš galiu”
Tai pirmas ir didžiulis skirtumas tarp finansiškai sėkmingai ir pasyviai deficitiškai mąstančių žmonių. Tie, kurie nemano galį suklestėti, dažniausiai sukasi kasdienėje rutinoje, nemėgindami surizikuoti ir išbandyti ką nors nauja ir netipiška. Veikiausiai šiuos žmones stabdo baimė galiausiai likti prie suskilusios geldos. „Viskas baigsis dar blogiau, negu prasidėjo”, – mano jie.
Įsitikinimas, kad visuomet viskas turi eiti kaip sviestu patepta, yra klaidingas. Kad ir ko imtumėmės gyvenime, labai dažnai tenka žengti žingsnį atgal, kad paskui galėtume žengti du į priekį. Klaidos ir nesėkmės suteikia mums ne tik neįkainojamos, bet šiuo atveju ir finansiškai apčiuopiamos gyvenimo patirties. Ne vienas klestintis turtuolis patyrė bankrotą, ne vienas pradedantysis verslininkas prarado pinigų. Greičiausiai atkunta tie, kurie į ateitį žvelgia per sėkmės ir gerovės, o ne per skurdo prizmę.
Neseniai turėjau progą šnektelti su paprastu, ne pernelyg turtingu, bet savo padėtimi nesiskundžiančiu, šeimyninio gyvenimo pradžiai taupančiu Vokietijos piliečiu. Jį nustebino prieštaringas lietuvių bruožas. Viena vertus, paprastas lietuvis neretai yra apsėstas pinigų potroškio ir daugybę dalykų gyvenime, net ir atskirus žmones, vertina pinigų matu. Kita vertus, lietuviai puikiai improvizuoja, naudodamiesi menkomis lėšomis, bet nemoka finansinės padėties planuoti. Gebėjimas užbėgti už akių, žvilgtelti į ateitį, susiplanuoti ir taupyti yra išties vertingos savybės tiems, kurie nori finansiškai prakusti. Turėtume ne tik įžvelgti savo galimybes, bet ir pasitelkti kantrybę užsibrėžtiems tikslams pasiekti ir planams įgyvendinti.
Mūsų mintys ir įsitikinimai apie save – tai „savo vaizdas”. Kaip šias mintis vertiname, ar esame savimi patenkinti ar ne – tai mūsų savigarba. Kad ir kaip pavadintumėte, savigarba yra mūsų asmenybės šerdis, nulemianti santykį su likusiuoju pasauliu. Kuo didesnė savigarba, tuo saugesnė jausena, lengviau įveikiamos kliūtys, produktyvesnis elgesys.
Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų identiškumas remiasi patyrimu, bet dažniau apmąstome savo neigiamą patirtį, o teigiamą be reikalo pamirštame. Be abejo, labai svarbu įsisąmoninti nesėkmių priežastis, jei norime jų ateityje išvengti. Tačiau, vertinant save ir savo galimybes, prisiminti ir remtis teigiama patirtimi yra ne mažiau svarbu.
Surizikuokime?
Žmogaus pasitikėjimą savimi neblogai atskleidžia jo požiūris į riziką. Ar žmogus ryžtasi rizikuoti? Ar „nusvilęs nagus” aktyviai stengiasi atsitiesti? Ar būdamas nepatenkintas savo finansine padėtimi ieško būdų, kaip ją pakeisti ir planuoja veiksmus? Ar mieliau laiko pinigus banke ar kojinėje, nes taip tiesiog saugiau?
Investuoti – tai atsisakyti šiandien, kad gautum (galbūt daugiau) rytoj. Rizikuoti – tai paleisti iš saujos žvirblį ir leistis medžioti briedžio, kitaip tariant, iškeisti žinomą dalyką į viso labo ateityje tikėtiną. Galimas daiktas, briedžio sumedžioti nepavyks. Žmogaus tolerancija rizikai lemia tai, kaip patogiai jis jaučiasi priimdamas sprendimus, susijusius su nežinoma ateitimi, ir kaip ramiai jis jaučiasi, priėmęs rizikingą sprendimą.
Rizikuoti nebijantiems asmenims būdingi 3 bruožai:
1. Jie sugeba valdyti nerimą. Nerimas yra naudingas, kol padeda išvengti pavojų, tačiau kenkia, kai ima mus luošinti – sustabdo nuo to, kas galėtų tapti puikia gyvenimo siūloma galimybe. Finansinės sėkmės lydimi žmonės paprastai sugeba valdyti emocijas ir priima sprendimus remdamiesi faktais, o ne jausmais.
2. Šie žmonės pasikliauja savimi ir nebijo patys priimti atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Jie nesistengia kiekvienos kilusios minties aptarti, sužinoti kitų nuomonę ir būtinai kartu nuspręsti (vadinasi, ir pasidalinti atsakomybe už sprendimą).
3. Šie žmonės nebijo prarasti. Baimė ir praradimas mus daug labiau skatina negu pelnas ir sėkmė. Kuo labiau bijoma potencialaus nusivylimo, tuo mažiau ryžtamasi pasinaudoti naujomis, kitokiomis galimybėmis.
Nesėkmė – mūsų didžiausia mokytoja. Kodėl mano naminių sausainių nepirko? Gal reikėjo atidžiau ištirti kepinių rinką? Gal reikėjo paieškoti originalesnės receptūros? Gal reikėjo didesnio įdirbio? Išanalizavę nesėkmės priežastis, būsimą riziką galime daug geriau pamatuoti ir pagrįsti. Svarbu mokėti įprasminti praradimus, tuomet jie virs laimėjimu.
Kiek pinigų gana?
„Šiek tiek daugiau”, – atsakė vienas turtuolis. Ir čia mūsų lūkesčiai pakiša mums koją. Kuo daugiau turime, tuo daugiau norime. Iki visiškos laimės vis trūksta vieno kito tūkstančio. „Gana” yra vidinė būsena.
Ją turintys žmonės žvelgia plačiau, ne tik rūpinasi savo poreikių, norų, troškimų tenkinimu. Visų troškimų patenkinti neįmanoma. Vienas išsipildo, atsiranda dar 10. Verta atskirti akimirkos užgaidas nuo to, kas prasminga, ir dėmesį nukreipti į svarbius tikslus, kad kokie būtų – auginti vaikus, puoselėti sodą ar dvasiškai tobulėti.
Jaučiantys saiką žmonės skaičiuoja pinigus. Jie žino, kaip pinigai uždirbami ir kur išleidžiami. Toks požiūris teikia aiškumo pojūtį. Jei nežinai, kiek turi, ar gali žinoti, kiek tau gana?
Jie turi vidinį pasitenkinimo matą. Jų „gana” nėra pagrįstas tuo, ką kiti turi ar neturi. Jie nebijo savęs paklausti, ar tai tikrai padės jaustis laimingesniems, ar bus tik dar vienas daiktas, dulkėsiantis lentynoje, arba toks, kurį reikės saugoti ar remontuoti ir galiausiai išmesti į sąvartyną.
Saikingieji jaučiasi atsakingi už tai, kas vyksta pasaulyje, ne tik savame kieme. Jaučia, kokią vietą jų gyvenimas ir pasirinkimai užima platesniame socialiniame ir dvasiniame kontekste.
Pinigai – turtinga ir įdomi tema. Bet turtuoliai čia vėl pasakytų „Apie pinigus nekalba. Pinigus skaičiuoja.”
Audra Umbrasienė