Prieš kelias savaites Rusijoje atsitiko neįtikėtinas įvykis – per naktį dingo ežeras. Į įvykio vietą Bolotnikovo kaime atvykusi NTV kanalo komanda vietoje ežero rado didžiulį purvo baseiną. „Atrodo, kad kažkas ištraukė kamštį iš ežero dugno”- sakė televizijos korespondentas, stovėdamas prie gilios purvo duobės.
Išrovė medžius
Nižnij Novgorodo pareigūnai sakė, kad vanduo greičiausiai subėgo į buvusią po ežeru olą. Įdomu, kad ir paties kaimo pavadinimas reiškė „pelkę”, tai yra būtent tai, kas liko iš ežero. Ši vietovė yra už 250 kilometrų nuo Rusijos sotinės Maskvos.
Pirmieji išnykusį ežerą pastebėjo vietos žvejai, prie ežero atvykę ankstų rytą. „Aš pažiūrėjau ir išvydau, kad ežere nėra vandens. Tuomet tariau sau: „Dieve mano, kas čia vyksta?”. Buvo iškviesti gelbėtojai, kad ištirtų, ar nenukentėjo žmonės, tačiau dabar manoma, kad tuo metu, kai ežero vanduo dingo, jame žmonių nebuvo.
Gaisrininkas Dmitrijus Zaicevas sakė, kad šis reiškinys buvo labai pavojingas. Jeigu nelaimės metu vandenyje būtų buvę žmonių, visi būtų žuvę. Ežero pakrantėje augę medžiai įrodė šį faktą – daugelis jų buvo išrauti ir nutempti į ežero gilumą.
Įtraukė trobas
Vietos pareigūnas Dimitrijus Kliujevas sakė, kad greičiausiai ežeras buvo įsiurbtas į požeminę olų ir urvų sistemą. Pasak šio pareigūno, panašiomis aplinkybėmis prieš 70 metų po žeme prasmego kelios sodybos.
Tačiau tarp vietos gyventojų sklandė gandai apie tamsiąsias jėgas, prisidėjusias prie ežero dingimo. Jaunesnieji kaimo gyventojai porino, kad ežeras atsirado valdant carui Ivanui Rūsčiajam ir nuo pat tų laikų buvo gaubiamas paslapčių. „Mes dažnai maudydavomės ežere, tačiau bijodavome gilesnių vietų, nes apie ežerą nuolat sklandė daugybė gandų ir prietarų. Žmonės kalbėjo, kad anksčiau ežero dugne stovėjo bažnyčia.”
Paliko pūti žuvis
Tačiau šis atvejis nėra vienintelis. Pernai panašiomis aplinkybėmis pradingo ežeras Vaildvudo gyvenvietėje (JAV). Visas 23 akrų ploto ežeras išnyko per kelias dienas. Česterfyldo ežero vanduo subėgo į skylę dugne. Daugybė sodybų liko stovėti aplink didžiulę purvo pelkę.
74 metų gyventojas Džordžas Inglišas sakė nusipirkęs namą Česterfyldo ežero pakrantėje vien dėl nuostabaus vaizdo į ežerą ir gražios gamtos. Vieną rytą atsibudęs, jis išvydo, kad ežero nebėra. Anksčiau buvusi vandens augmenijos ir gyvūnijos oazė akimirksniu tapo supleišėjusio purvo duobe, nuklota pūvančių žuvų.
Gyventojai sakė jau prieš kelias dienas pastebėję, kad ežeras senka. Žurnalistai išsiaiškino, kad ežeras buvo dirbtinis, o jo gylis siekė nuo 2 iki 4 metrų. Pasirodo, nelaimė atsitiko todėl, kad povandeninės srovės praardė dugno gruntą ir vanduo subėgo į buvusią po ežeru ertmę.
Pernai iki ežero dingimo aplink jį buvo įsikūrusios 670 sodybų. 10 jų procentų turėjo tiesioginį keliuką prie ežero. Pats ežeras yra privati nuosavybė, todėl gyventojams gali tekti sumokėti už jo atkūrimą iš savo kišenės. Džordžas Inglišas mano, kad kiekvienai sodybai tai gali kainuoti iki tūkstančio dolerių.
Prarijo sūkurys
Kitas panašus atvejis taip pat buvo užfiksuotas JAV Luizianos valstijoje. 1980 metų lapkričio mėnesį darbininkai gręžė tiriamąjį naftos gręžinį 90 cm gylyje Peigno ežere. Lapkričio 21 dieną gręžėjai susidūrė su rimta problema. Grąžtas pakeitė gręžimo kryptį, o išsigandę darbininkai skubiai grįžo į krantą. Tuo pat metu jie išvydo sūkurį, atsiradusį gręžimo vietoje. Sūkurys greitai pasiekė 4,5 metro skersmenį.
Per kelias valandas dingo visas vanduo iš 1300 akrų ežero. Drauge dingo ir du gręžimo įrangos komplektai, laivas vilkikas, kelios baržos bei krovinių dokas. Nebeliko ir dalies netoliese buvusio turistų centro, vadinamo Ripo van Vinklio sodais.
Vanduo išnyko taip greitai, kad žvejai atsidūrė tiesiai ant molingo ežero dugno. Vienas vyras išlipęs ant kranto pasakojo pagalvojęs, kad atėjo pasaulio pabaiga. Tyrimai parodė, kad gręžinys buvo gręžiamas neatsižvelgus į netoliese esančių druskos kasyklų dislokaciją. Pasirodo, grąžtas pasiekė kasyklos klodus ir ją visą užtvindė ežero vandeniu. Vėliau ežeras vėl buvo pripildytas vandens. Dabar jo gylis kai kur siekia iki 360 metrų.
Dingo gyvieji ir mirusieji
O paskutinė tikra istorija skirta tikriems šiurpuliukų mėgėjams. Šiame pasakojime taip pat bus ežeras ir paslaptingas dingimas. Tik šįkart dingo prie ežero gyvenę žmonės. Tai įvyko 1930 metų žiemą Kanadoje. Tada spąstų statytojas Arnaudas Lorentas šiaurinėje dangaus pusėje išvydo keistą šviesą.
Kitas spąstų statytojas Džo Labelė atvyko į Andžikunio ežero pakrantėje įsikūrusį to paties pavadinimo šiauriečių kaimą. Buvo neįprastai tylu ir tuščia: nesigirdėjo nei žmonių, nei kinkinio šunų.
Dž. Labelė prie ežero aptiko vietinių žmonių roges ir paliktą virš ugniakurų jau sugedusį maistą. Niekur nė vieno gyvo žmogaus. Tačiau labiausiai Džo išsigando išvydęs į namų duris atremtus šautuvus – vietiniai niekada nepalikdavo namų be šautuvo.
Žmogus apie tai pranešė policijai. Policininkai rado nustipusius iš bado šunis, kurie buvo pririšti prie medžių ir užpustyti sniego. Tačiau pareigūnai pakraupo aptikę, jog iš kaimo dingo ne tik gyvieji. Nepaisant žemę kaustančio šalčio, kaimo kapinės buvo iškastos, o visi lavonai dingę. Istorija skamba panašiai į nevykusį siaubo filmą, tačiau yra tikra ir užfiksuota Kanados policijos archyvuose.
Žygimantas Pauliukevičius