Algirdas Brazauskas – lietuviškasis politikos supermenas, beveik dievybė, nes jis – stabilumo garantas. Jei jau jo antipodui Vytautui Landsbergiui yra apsivertęs liežuvis pareikšti, kad socdemų lyderis vienintelis gali garantuoti valstybėje stabilumą, tai, matyt, taip ir yra.
Stabilumo garantui praėjusią savaitę dar kartą pavyko atstatyti status quo. Tiesa, šįsyk jis buvo stebėtinai susinervinęs, nes bene pirmąkart jo politinėje biografijoje prie jo ėmė ir prilipo šiukšlelė, nors iki šiol kur kas didesnės nuslysdavo kaip nuo žąsies vanduo. Ar tai reiškia, kad sklaidosi A.Brazausko politinio nemirtingumo burtai? Ar tai ženklas, kad jis iš politinės dievybės gali atvirsti į politiką, kuriam galioja tokie pat kaip ir kitiems standartai?
Gal. Bet kol kas niekas iš veikiančiųjų politinių dėmenų valstybėje realiai nenori prarasti stabilumo garanto. Nebūtų blogai, jei ne to priežastis. O jei tokią vienybę lemtų tai, kad A.Brazauskas neprilygstamai gerai dirba valstybės labui. Tačiau priežastis kita – taip visiems parankiau.
Viktoras Uspaskichas apsiribojo pagąsdinimais pagaliau atsiriekti rinkėjų darbiečiams skirtą valdžios pyrago dalį. Kodėl darbiečių vadas staiga nutilo? Ar koalicijos brolių argumentai jį įtikino krištoliniu premjero šeimos verslo skaidrumu, ar jis tiesiog pragmatiškai suskaičiavo gausiąs daugiau dividendų iš galimai įsteigsimos naujos ministerijos ir galimai pažadėtų daugiau europinių daugiaženklių? Antra vertus, net jei atsitiktų stebuklas ir darbiečiai atsikovotų rinkėjų jiems skirtą valdžios dalį, ką gi su ja veiktų? Juk per metus valdžioje darbiečių statistinė masė taip ir liko statistine mase Viktoro Didžiojo ir Viktoro Mažojo paunksnėje.
Artūras Paulauskas taip bijo netekti A.Brazausko – soclibų tramplino į valdžią, kad nebeįžiūri skirtumo, ar vykdant parlamentinę kontrolę aiškintis premjero galimų viešųjų ir privačių interesų painiavą, ar ieškoti Marse gyvybės.
Kazimieros Prunskienės partiečiai tokie nereikšmingi, kad jų nuomonė nelabai ką ir domina.
Patys socdemai taip pat nesuinteresuoti ieškoti naujo vado, nes jų principas – geriau dabartinis nei ne aš pats. Europarlamentaras socdemas Justas Paleckis, švelniai tariant, liko nesuprastas, kai kartą pasiūlė šalia tokio galingo ąžuolo, kaip A.Brazauskas, auginti ąžuoliukus, nes jie savaime neužaugs, mat galingasis užstoja saulę. Charizmatiškas lyderis – didelis turtas partijai, tačiau vienvaldystė – didelė bėda.
Opozicijai taip pat paranki esama situacija, nes dabartiniame politinių jėgų išsidėstyme niekaip neatsirastų komandos valdyti valstybę ir net neeilinių rinkimų laurai, remiantis apklausų reitingais, vėl tektų darbiečiams.
Prezidentas, ir tas laikosi dvigubų standartų, apsimesdamas negirdintis įtarinėjimų dėl galimos premjero viešųjų ir privačių interesų painiavos. Vis vardan tos, Lietuvos, tiksliau, stabilumo.
Taigi situacija valstybėje daugiau nei stabili. Visuomenė, sociologų paklausta, tai patvirtino: 65 procentai nenorėtų, kad pasikeistų Vyriausybė. Tačiau, paradoksas, net 70 procentų jos darbu nepatenkinti. Visuomenei, kurios dauguma nepatenkinti Vyriausybe, tačiau vis tiek norėtų, kad ji toliau tęstų tą netenkinantį visuomenės darbą, politologai diagnozavo politinę depresiją.
Iš tiesų net A.Brazausko oponentai pripažįsta, kad jis, nepaisant, jog Konstitucijoje numatyta kiek kitokia hierarchija, šiuo metu yra įtakingiausias valstybėje asmuo, neturintis realios alternatyvos nei premjero, nei savo partijos lyderio poste. Kaip ir socdemai dabartinėje situacijoje, ko gero, iš tiesų bene vienintelė pajėgi valdyti valstybę politinė jėga.
Viena partija, vienas lyderis… Tai toks tas lietuviškos valdžios stabilumas? Tačiau toks modelis tegali ir vėl iškelti kokius naujus politinius gelbėtojus į politines aukštumas, nes juk visuomenė nepatenkinta dabartine valdžia, tačiau kol kas nemato nieko geresnio.