K.Butrimienės-Brazauskienės kraitį „Šešupėje” krovė EBSW?

Kategoriškai neigdamas, kad prisidėjo prie savo žmonos Kristinos, tuomet dar Butrimienės, turtų kaupimo ir pasinaudodamas tarnybine padėtimi – būdamas šalies prezidentas – sudarė sąlygas meilužei įsigyti milijoninės vertės viešbutį „Draugystė”, premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas mažų mažiausiai pasiskubino. Šiandien visiems akivaizdu, jog meilužiai jau prieš dešimtmetį suglaudę pečius stengėsi užsitikrinti bendrą laimingą ateitį.

Kadangi A.M.Brazauskas savo kritikams grasina teismais, „Ekstra”, pirmoji priminusi, kad prieš K.Butrimienės „Draugystę” buvo K.Butrimienės „Šešupė”, ryžosi rimčiau patyrinėti premjero nuotakos (primena garsų lietuvišką miuziklą „Velnio nuotaka”) solidaus kraičio paslaptį, kai ji atitekėjo į A.K.Brazausko šeimą sykiu su „Draugyste”. Neabejotina, kad būsimos premjero žmonos privataus verslo pradžia – jos direktoriavimas pagarsėjusioje valgykloje „Šešupė” ir bendrų firmų su užsienio partneriais kūrimas.

Pirmas netikėtumas – prokurorai uždraudė susipažinti su archyvų dulkes geriančiomis, seniai nutrauktomis dviem baudžiamosiomis bylomis, kuriose minimas „Šešupės” pavadinimas bei linksniuojama K.Butrimienės pavardė, kai mėginta ieškoti kaltininkų dėl iššvaistyto milijoninio valstybės turto. Nors įstatymas leidžia susipažinti su tokiomis bylomis, prokurorai rado alibi – girdi, dabar Generalinėje prokuratūroje visa tai bandoma persvarstyti (po „Ekstros” publikacijos) ir jūs, žurnalistai, pasak laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas V.Barkausko, „nestatykite vežimo priešais arklį”.

V.Barkausko poziciją galima įvertinti ir kaip baimę dėl rytdienos: „Ekstra” išsiaiškino, jog baudžiamosiose bylose figūruoja vieno artimiausių skandalingai pagausėjusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko verslo partnerių tame pačiame koncerne Igorio Snetkovo pavardė. Šis kaunietis buvo vienas „Šešupės” akcininkų ir greičiausiai per tariamus užsieniečius disponavo visu bendrovės turtu.

Taigi darytina išvada, jog to meto „Šešupė” – EBSW koncerno placdarmas Vilniuje. Okupacijos metais pačiame Vilniaus centre populiariausia sostinės valgykla, garsėjusi skaniais kebabais, iš tikrųjų pridengdavo svarbesnę „Šešupės” funkciją – čia buvo valdžios banketų salė ir užsakymų stalas – deficitinių prekių spec. parduotuvė, kur apsipirkdavo nomenklatūra. Šios savo citadelės nomenklatūra nepaleido iš rankų ir atkurtos nepriklausomybės laikais – išsaugodama direktoriaus poste sau ištikimus žmones (K.Butrimienę ir jos drauges).

„Šešupėje” galėjo būti aptarti bendri EBSW ir LDDP valdžios „prichvatizacijos” planai, kaip perimti už beverčius investicinius čekius geriausias valstybines Kauno bei visos Lietuvos įmones ir vėliau, per jas išplovus milijonus (bankų kreditai tariamai jų renovacijai ir technologijoms modernizuoti), jas nuvaryti į bankrotą.

Svetimo neėmė

„Jūs pasakykite – tai ką, mane dabar tikrai pasodins dešimčiai metų”, – rimtu veidu klausia Kristina Brazauskienė, vos susėdame prie balta staltiese užkloto staliuko didžiulėje buvusios „Draugystės”, dabar pavadintos vakarietiškai „Crowne Plaza Vilnius”, salėje. Moteris nusiteikusi ramiam pokalbiui ir sako atsakysianti į visus klausimus, tačiau pamačiusi diktofoną tampa kategoriška: ne, taip nekalbės. Vėliau, jau baigiantis pokalbiui, kyla konfliktas: premjerienei pasirodo, jog pokalbis vis dėlto buvo įrašomas. Bandant įrodyti, kad taip nėra, K.Brazauskienė nelinkusi tikėti duotu paklausyti įrašu, jog jame tikrai nėra jos balso, ir rimtai įpyksta. Įspūdis toks, kad bus pakartota garsi A.M.Brazausko frazė, kai jį įsiutina pateikiami klausimai: „Viso gero”.

Tiesą sakant, daugiau nei valandą užsitęsęs pokalbis nebuvo toks reikšmingas, kad būtų galima pažodžiui cituoti K.Brazauskienės mintis. Pašnekovė prisiminė tik kelis svarbius dalykus: „Šešupės” kolektyvas neturėjo nė vienos bendrovės akcijos, nes tai draudė įstatymai, be to, ji niekam nei perdavusi, nei pardavusi kavinės patalpų ir apskritai ji šioje istorijoje niekuo dėta. „Draugystės” savininkė mestelėjo girdėjusi, jog buvusios „Šešupės” patalpos neseniai parduotos aukcione.

Išties 2003 metų birželį Valstybės turto fondas anksčiau Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias 41 tūkstantį UAB „Šešupė-Ontario” akcijų, kuriomis buvo įvertintos Gedimino prospekte esančios bendrovės patalpos, pardavė už 1,1 milijono litų, nors pirmajame aukcione prašė 2,75 milijono litų. Pardavė iš dvylikto karto. Ir nenuostabu: parduodamos akcijos tesudarė 41 procentą bendrovės akcijų, o likusią dalį valdė seni „Šešupės-Ontario” akcininkai. Kitaip sakant, valstybės kapitalas buvo nelikvidus ir nuvertėjęs. „Tai kokį nuostolį aš padariau valstybei?” – retoriškai klausė premjerienė, tarsi bandydama išgauti atsakymą, ar tikrai ji gali būti apkaltinta svetimo turto iššvaistymu ir dar kuo nors.

K.Brazauskienei iš „Šešupės” laikų įstrigęs vienintelis fatas. Vienu metu ji buvo kviečiama į Antakalnyje esančią įstaigą – gal policiją, gal mokesčių inspekciją, o gal pas prokurorus į apklausą. „Manęs teklausė vieno – kokiu būdu buvo sukurta bendra įmonė su kiniais”, – šiandien tikina premjerienė, bet nepatiki, jog net sovietiniais laikais jos nurodytoje vietoje nebuvo jokios teisėsaugos institucijos.

Premjeras žegnojasi

„Konservatoriai iš manęs reikalauja neįmanomų dalykų. (…) Nežinau, kokią informaciją aš galiu suteikti apie įvykius iki 2002 metų balandžio, kol dar nė nebuvau vedęs savo būsimosios žmonos. Tokie opozicijos reikalavimai – nonsensas”, – jau užsienio lietuviams guodžiasi A.M.Brazauskas ir bando įrodinėti, jog dėl netikėto būsimos žmonos pralobimo jis niekuo dėtas.

Kad premjeras nekaltas, atkartojo ir Vyriausioji valstybinės etikos komisija: vyrui, tai yra dabartiniam premjerui ir buvusiam prezidentui, nei žmona, nei meilužė nėra giminė, tad, suprask, jei vyras ir bandė rūpintis moters turtų gausėjimu, tai neprasilenkia su valstybine etika. Remiantis tokia saliamoniška komisijos išvada, jokio žmonos ar meilužės verslą protegavusio vyro negalima apkaltinti supainiojus viešuosius ir privačius interesus.

Premjeras A.M.Brazauskas nėra prieš, kad žmonos verslo peripetijas nagrinėtų „saugumas, policija ir prokuratūra”, tačiau piestu stoja duoti parodymus specialiajai Seimo komisijai, jei ji bus sudaryta. Kodėl? Pirmiausia – ministrą pirmininką ir ministrus pagal Konstituciją saugo teisinis neliečiamumas, kurį tegali panaikinti Seimas, o tarp sesijų – prezidentas, taigi kol kas ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas. Antra, ilgametis valstybės veikėjas puikiai supranta, kad prokurorai veiklą vertins pagal Baudžiamąjį kodeksą, kuris numato ir senaties terminus, o Seimas – politiniu ir moraliniu aspektu. O tai reiškia, kad parlamentinis tyrimas gali tapti antruoju paksogeitu. Tokios gėdos, žinoma, dabartinis premjeras neištvertų ir greičiausiai sąmoningai vengia akistatos su Seimo nariais.

„Šešupė” buvo nuostolinga?

Sovietiniais laikais Ministrų tarybai priklausiusi kavinė-valgykla Vilniaus centre buvo bene viena geidžiamiausių – lankytojų eilės, kad pakliūtų į vidų, čia nutįsdavo per keliasdešimt metrų. K.Brazauskienė šiandien skundžiasi, jog, Lietuvai tapus nepriklausomai, Vilniaus savivaldybei perduota viešojo maitinimo įstaiga, kuriai ji vadovavo nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, vos galą sudurdavo su galu.

„Perdien surinkdavome tiek lėšų, kad kitądien tekdavo visas į apyvartą paleisti. Su atlyginimais taip pat striuka buvo”, – K.Brazauskienė šiandien įsitikinusi, jog „Šešupė” nebuvo tas pajamų šaltinis, iš kurio buvo galima semtis rieškučiomis.

Pasak K.Brazauskienės, tai ir buvo bene vienintelė priežastis, kodėl dar 1991 metais jos vadovaujamas „Šešupės” kolektyvas nutarė kurti bendrą įmonę su užsieniečiais.

„Nepamenu pavardės to vyro, kuris pasiūlė ir nurodė galimą partnerį, – mes pritarėme. Juk tuo metu kūrėsi masė bendrų įmonių”, – premjerienė stebisi, kodėl šiandien gali daug kam užkliūti toks viešojo maitinimo specialistų pasirinktas sprendimas.

Tačiau viešojo maitinimo sistemos veteranei nepasisekė. Nors bendros įmonės steigimui neprieštaravo savivaldybė, Ekonomikos ministerija naują padalinį įregistravo 1992 m. vasario 12 d., partneris, pasak K.Brazauskienės, netesėjo savo pažadų ir į bendrovės kasą neįnešė reikalaujamos sumos. Tiesą sakant, formaliai tai padarė kažkoks G.Špokauskas: 1992 m. gegužę įnešė 12,5 tūkst. JAV dolerių, tačiau po mėnesio juos ir atsiėmė.

Kuriant bendrą su kinų firma „CY & Z” įmonę „China Town”, „Šešupės” akciniu kapitalu tapo nuomos teise valdomos savivaldybės patalpos (apie 1500 kv. m, įkainotos juokinga suma – 6299 Lt), o kinai už likusių akcijų dalį įsipareigojo pakloti apie 300 tūkstančių JAV dolerių. Tačiau to nepadarius, pasak K.Brazauskienės, kinų paslaugų teko atsisakyti. Kinus, girdi, išgąsdino skurdus ir neperspektyvus verslas.

Galbūt kinai ir galėjo spjauti į, K.Brazauskienės teigimu, neperspektyvų verslą. Tačiau toks verslininkų poelgis sunkai suprantamas ir paaiškinamas žinant, jog Kristina Butrimienė, bendrovės „Šešupė” direktorė, Kristinai Butrimienei, jau bendros Lietuvos ir Kanados įmonės direktorei, perdavė (faktiškai neteisėtai) 1500 kvadratinių metrų vos 6 tūkstančiais litų įvertintas patalpas pačiame Vilniaus centre.

Ant dviejų kėdžių

K.Brazauskienės akimis, visuomeninio maitinimo verslas greičiausia buvo nekoks, kitaip sunku paaiškinti, kodėl ilgametei premjero meilužei prireikė sėsti ant dviejų kėdžių: vienu metu būti ir „Šešupės”, ir tose pačiose patalpose registruotos bei veikiančios „China Town” direktore. Neišdegus bizniui su kinais, jiems priklausančių akcijų dalis 1992 m. spalį buvo perleista Kanados firmai „754289 Ontario Ltd.” (638 akcijos) ir G.Špokausko (to paties, kuris už kinus mokėjo ir atsiėmė 12,5 tūkst. JAV dolerių – aut.) įmonei (637 akcijos).

1993 m. birželį vietoj įregistruotos kinų įmonės išduotas registravimo pažymėjimas bendrai Lietuvos ir Kanados įmonei „Šešupė-Ontario”. Pagal 1992 m. spalio 21 d. sudarytą akcijų pirkimo ir pardavimo sutartį su Kanados firma, jos atstovas J.Sungaila daugiau kaip po metų sumokėjo už akcijas 12,5 tūkst. Lt. Po kelerių metų, kai bendrovei jau nebevadovavo K.Brazauskienė, šią įmoką, tik jau litais, atsiėmė firmos įgaliota G.Sutkienė.

Tiesą sakant, Ekonomikos ministerija turėjo teisę tokios bendrovės (kaip ir su kinais) neregistruoti, nes laiku, kaip reikalavo to meto įstatymai, nesuformuotas įstatinis kapitalas. Tačiau klerkai dėl nežinia kokių priežasčių į šį rimtą pažeidimą pažiūrėjo pro pirštus.

Apie kitą K.Brazauskienės porininką dešimties metų senumo dokumentai pasakoja iškalbingai. Turėdamas viena akcija mažiau negu kanadiečiai, G.Špokauskas į bendrą verslą įnešė 3283,4 Lt vertės turto ir pervedė 506,317 tūkstančio litų. Tiesa, šimtatūkstantinė suma sušmėžuoja jau K.Butrimienei vadovaujant „Draugystei”, o A.M.Brazauskui – prezidentaujant. K.Butrimienei pasiprašius nuo 1994 m. gegužės 24 d. atleisti iš bendrovės direktorių, jos vietą užėmė gera pažįstama, dar nuo 1985 metų „Šešupėje” technologe dirbusi Genovaitė Bracienė.

G.Bracienę, jos teigimu, į „Šešupę” pasikvietė pati K.Brazauskienė, ji buvo atsakinga už gamybą bei klientų aptarnavimą, o faktiškai – būsimosios premjerienės pavaduotoja.

Šiose manipuliacijose su bendrovėmis, jų teisiniu registravimu bei įstatinio kapitalo formavimu pastebimas keistas ir sunkiai paaiškinamas sutapimas: K.Brazauskienė, tada dar Butrimienė, ryšius su kinais nutraukė 1992 metų spalį ir iškart puolė į glėbį milijonus vartantiems kanadiečiams ir lietuviams lygiai tuo metu, kai po pergalingų LDDP rinkimų jos būsimasis vyras A.M.Brazauskas pravėrė Seimo pirmininko, o paskui ir prezidento kabineto duris.

Manipuliacija pinigais

UAB „Šešupė-Ontario”, vadovaujama K.Brazauskienės draugės G.Bracienės, 1995 m. balandžio 10 d. sudarė pirkimo ir pardavimo sandorį dėl 638 akcijų su Mergelių salose registruota bendrove „Starcoss Enterprises Limited”. Bendrovė už kanadiečiams priklausančias akcijas į bendrosios įmonės „Šešupė-Ontario” kasą įsipareigojo per dvi dienas sumokėti 127,6 tūkst. JAV dolerių. Pažadas buvo ištesėtas.

Mergelių salose registruota bendrovė akcijas nupirko ir iš G.Špokausko ir tapo UAB „Šešupė-Ontario” pagrindinio akcijų paketo savininke. Kodėl atėjęs naujas šeimininkas nepakeitė bendrovės, kurios rezerve gulėjo 1,035 mln. Lt, pavadinimo, o paliko nuorodą į kanadiečius, šiandien telieka spėlioti.

Prisimenant K.Brazauskienės dejones, jog su kinais įsteigta bendrovė buvo vos ne nuostolinga, keistai atrodo, jog naujieji investuotojai į šį verslą ryžosi įdėti milijonus. „Šešupėje” – EBSW

Generalinės prokuratūros vadovybei atsisakius leisti susipažinti su Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje tirta ir vėliau nutraukta baudžiamąja byla dėl bendros Lietuvos ir Kinijos įmonės galimai neteisėtos veiklos, kurioje, be abejonės, turėjo būti ir K.Brazauskienės apklausos protokolas, su „Ekstra” bendrauti sutiko tik prokurorė Vitalija Songailienė, pirma įspėjusi galėsianti atsakyti ne į visus klausimus. Mat jei bus nutarta baudžiamąją bylą atnaujinti – ne visoms finansinėms operacijoms, sakė ji, suėjo senatis – tai galėtų pakenkti tolesniam ikiteisminiam tyrimui.

Į pirmąjį klausimą, ar vienas „Šešupės-Ontario” akcininkų buvo Igoris, prokurorė, net neišklausiusi vyro pavardės, suskubo atsakyti teigiamai. Antrasis klausimas buvo su užuomina – ar tas asmuo yra vienas steigėjų skandalingai linksniuojamos bendrovės, kurios pavadinime viso labo keturios raidės?

„Taip, taip”, – vėl tvirtino prokurorė ir pridūrė, kad abu mintyse turime tą patį objektą – koncerną EBSW ir vieną galingiausių jo čiuptuvų, Investicinės akcinės Kauno holdingo kompanijos steigėjų, taigi ir gerą koncerno prezidento G.Petriko draugą kaunietį Igorį Snetkovą (I.Snetkovas vedęs pirmąją R.Petriko žmoną, – aut.), pagal kurio pavardę net buvo pavadinta bendrovė „Snita”, vykdžiusi svarbiausias EBSW finansines operacijas. „Snita” buvo įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir EBSW būstinė – Savanorių pr. 349, Kaune.

Pasiteiravus V.Songailienės nuomonės apie kitą tirtą baudžiamąją bylą, kai į „Šešupę” koją buvo įkėlę EBSW veikėjai ir ar dėl šios istorijos buvo bent apklausta K.Brazauskienė, prokurorė sutriko. „Girdėjome kalbas, bet taip ir liko neaišku, ar tokia byla buvo, ar vien tik kalbos”, – atsakė ji. Tad „Ekstrai” liko pasidalyti savojo žurnalistinio tyrimo faktais ir atskleisti, kokiame pastate ir ant kokios lentynos ieškoti dulkančių bylos tomų.

O ši byla turėjo būti bene labiausiai intriguojanti, nes joje tuo metu bent iš dalies atsispindėjo, kaip „Šešupė” atiteko EBSW koncerno vyrams ir kokias milijonines finansines operacijas, pareigūnų įvardijamas kaip pinigų plovimas, atliko įgaliotieji Mergelių salų firmos veikėjai, neabejotinai susiję su EBSW „Snita”. Kita vertus, 1992 metais sukurtas koncernas jau nuo pirmųjų veiklos dienų ėmė rinkti iš žmonių lėšas, tad visai realu, jog į „Šešupės” akcijas investuotas per milijonas litų galėjo būti ir dalis indėlininkų pinigų.

Šioje baudžiamojoje byloje turėtų būti įsegtas ir Seimo ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos raštas dėl „Šešupės-Ontario” veiklos tuomečiam generaliniam prokurorui Kaziui Pėdnyčiai. „127 tūkstančiai 600 JAV dolerių ir 500 tūkstančių litų, kuriais buvo baigtas formuoti įstatinis kapitalas, gali būti EBSW ir Kauno holdingo kompanijos piniginės lėšos (indėlininkų, bankų paskolos), kurių dar didesnė dalis galėjo būti (atsižvelgiant į realią patalpų vertę) sumokėta grynaisiais pinigais”, – spėliojo komisijos nariai nedrįsdami viešai įtarti, kas galėtų būti tų pinigų gavėjas. Klerkas iš savivaldybės, kuriai faktiškai priklausė „Šešupės” patalpos? K.Brazauskienė, sugebėjusi atsikratyti kinų ir prisivilioti paslaptinguosius „kanadiečius”, vėliau virtusius Mergelių salų neapmokestinamosios firmos atstovais? O gal K.Brazauskienę „Šešupės-Ontario” direktorės kėdėje pakeitusi G.Bracienė?

I.Snetkovas ir jo draugai

1992 m. buvo įkurta investicinė akcinė bendrovė Kauno holdingas, virtęs vienu iš EBSW koncerno čiuptuvų. Jos steigėjai buvo I.Snetkovas, G.Petrikas, Algirdas Pašukevičius, Kęstutis Armaitis ir Marija Snetkova.

„Šešupės-Ontario” akcininkas ir Kristinos Brazauskienės pavaduotojos G.Bracienės verslo partneris Igoris Snetkovas nuo pat pradžių buvo drauge su Gintaru Petriku ir pelnęs išskirtinį jo pasitikėjimą. Dar 1988 m. I.Snetkovas su G.Petriku ir vėliau realia laisvės atėmimo bausme už milijoninių lėšų pasisavinimą nuteistu Kauno holdingo kompanijos valdybos pirmininku Valdu Krasnicku buvo įkūrę kooperatyvą „Daiva”, vėliau pertvarkytą į uždarąją akcinę bendrovę.

I.Snetkovas buvo ir 1994 m. Kaune, Savanorių prospekte, tuo pačiu adresu kaip ir EBSW, įregistruotos bendrovės „Pignus” vienas steigėjų. 1994 m. gruodžio paskutinėmis dienomis Valstybinis komercinis bankas šiai bendrovei suteikė 2,6 mln. JAV dolerių kreditą automatinei linijai AFA 30 pirkti. Linija neva buvo skirta EBSW įtakos sferoje esančiai Kauno ketaus liejyklai. Tačiau paaiškėjo, jog naująją technologinę įrangą ketaus liejykla kartu su Mažeikių „Oruvos” įmone jau buvo nusipirkusi prieš geras dvi savaites. „Pignus” pasinaudojo, kad linijos nebuvo apskaitos dokumentuose, ir ją užvaldė. Bendrovės vadovai teigė neva šią liniją 1994 m. gruodžio 12 d. pirkę iš Mergelių salose įsikūrusios firmos „Madeira Assets S.A.”, nors ši linija į ketaus liejyklą buvo atvežta dar 1994 m. vasarį.

Dėl šios aferos buvo teisiami EBSW strategu vadintas A.Pašukevičius, jau spėjusio pasislėpti G.Petriko brolis Raimundas Petrikas, Žilvinas Aidas Žilinskas ir „Pignus” direktorius Vadas Žeromskis.

Pareigūnai iš EBSW baudžiamosios bylos buvo išskyrę „Snitos” epizodą, šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti I.Snetkovui. Tačiau kuo baigėsi I.Snetkovo ir „Snitos”, per kurią buvo vykdomos visos svarbiausios EBSW finansinės machinacijos, istorija, „Ekstrai” Kaune niekas negalėjo pasakyti. Nenuostabu, kad EBSW byla liko neištirta, jeigu liko nepaliestas šio koncerno branduolys – „Snita”.

„Snetkovas? Ne, ši pavardė man nežinoma. Tiesa, Liuda Snetkova pas mane dirba administratore, bet jos vyras, sakyčiau, ne verslininkas”, – K.Brazauskienė vėl skuba su atsakymu net neišklausiusi, apie kokį Snetkovą bandoma teirautis.

Akcijos – už skolas?

Kilo milžiniškas EBSW koncerno skandalas: paaiškėjo, kad EBSW aferistai per kelerius metus suspėjo – su tuometės LDDP valdžios palaiminimu – lengvai įsigyti šimtus šalies stambiausių ir smulkesnių pelningai dirbančių įmonių, kurių dauguma bankrutavo, o iš bankų paimtos paskolos bei žmonių indėliai buvo iššvaistyti.

Ieškodama pavogtų valstybės ir žmonių pinigų, 1996 metų rugsėjo mėnesį Generalinė prokuratūra susidomėjo „Šešupės-Ontario” bendrove ir areštavo jos sąskaitą banke. Tačiau paaiškėjo, jog dar prieš pusmetį, sausio 23 dieną, Mergelių salų bendrovė, tiksliau EBSW, kontrolinį „Šešupės-Ontario” akcijų paketą, 59 procentus, pardavė Rusijos piliečiui Stanislovui Pupko.

Baudžiamąją bylą tyręs tuometis prokuroras Kęstutis Džiautas sakė nustatęs, kad „Šešupės-Ontario” akcijas I.Snetkovas Rusijos verslininkui perrašė už negrąžintas skolas. Tvirtinta, kad sandoryje akcijos buvo įvertintos maždaug 1,1 mln. Lt.

Manyta, jog S.Pupko tebuvo šydas, kuriuo prisidengė EBSW išplaudamas milijonines lėšas. Tuo metu prokuroras K.Džiautas yra minėjęs, jog pats asmeniškai S.Pupko neapklausė ir šis asmuo jam žinomas tik iš dokumentų. „Mūsų tiriamoje baudžiamojoje byloje nereikėjo apklausti S.Pupko net ir kaip liudininko”, – yra prisipažinęs K.Džiautas.

Milijonai – į Maskvą

1996 m. sausio 23 d. įvyko bendrovės „Šešupė-Ontario” valdybos posėdis, nors jame nedalyvavo Vilniaus miesto valdybai, kaip 41 proc. akcijų turėtojai, atstovaujanti D.Sadauskienė. Valdybos nariai kauniečiai Rimantas Urbonas ir I.Snetkovas nusprendė Maskvoje iš ribotos atsakomybės bendrovės „Zolotoj ring” pirkti akcijas už 998 tūkst. Lt ir įpareigojo bendrovės direktorę G.Bracienę pasirašyti akcijų pirkimo sutartį su šia bendrove. Tuo tarpu Mergelių salose registruota bendrovė „Starcoss Enterprises Limited”, atstovaujama I.Snetkovo, kaip jau minėta, „Šešupės-Ontario” akcijas pardavė Rusijos piliečiui S.Pupko.

Po kelių dienų, sausio 28 d., bendrovės direktorė G.Bracienė pasirašė sutartį su bendrijos „Zolotoj ring” generaliniu direktoriumi S.Glušakovu ir pagal jo nurodytus adresus pervedė 150 tūkst. JAV dolerių (600 tūkst. Lt): kovo 23 d. į Vokietijos Hanoverio mieste esantį banką – 50 tūkst., lygiai po mėnesio į to paties banko tą pačią sąskaitą – dar 75 tūkst. JAV dolerių, o balandžio 29 d. 25 tūkst. JAV dolerių – į Bermudų banką Niujorke.

Pagal sudarytą sutartį G.Bracienė už akcijas privalėjo sumokėti 249,5 tūkst. JAV dolerių. Nevykdžius sąlygų „Šešupė-Ontario” būtų negavusi Rusijos draugijos akcininko pažymėjimo. Būtent taip ir atsitiko.

Taigi po šių finansinių machinacijų to meto teisėsaugos pareigūnams turėjo kilti mažų mažiausiai du klausimai. Pirma, iš kur ir kokiu būdu „Šešupėje-Ontario” atsirado šimtai tūkstančių. Antra, kokia priežastis privertė vėjais paleisti 600 tūkstančių litų – pirkti tik dalį akcijų, kurios teisiškai tapo bevertės.

K.Butrimienei paliepus, Vyriausybei įsakius

1993 m. lapkritį, K.Brazauskienei dar dirbant „Šešupėje”, tuometis premjeras Adolfas Šleževičius pasirašo potvarkį Nr.798 p. Jame nustatytas specifinės paskirties Valstybinės respublikos svečių aptarnavimo firmos „Draugystė” privatizavimo laipsnis – 20 procentų, nesuteikiant jai teisės didinti akcinį kapitalą kitais būdais.

Likus geram pusmečiui iki čia aprašytų finansinių operacijų Maskvoje, A.Šleževičius kartu su tuomečiu ekonomikos ministru Aleksandru Vasiliausku pasirašo Vyriausybės nutarimą Nr.571, kuriame leidžiama privatizuoti jau 30 proc. „Draugystės” akcijų. Kitu nutarimo punktu Centrinė privatizavimo komisija įpareigojama „Draugystę” įtraukti į artimiausią privatizavimo programą, suteikiant darbuotojams, taigi ir naujai paskirtai direktorei, tik dar Butrimienei, teisę pirkti akcijų paketą. Manytina, jog iki 1998 m. pradžios būsimoji premjerienė sugebėjo nusipirkti didžiumą leistų privatizuoti viešbučio akcijų.

Mįslingi sandoriai Lietuvoje

1997 m. vasario 28 d. įvyksta ne mažiau keistesnis sandoris. Rusijos pilietis S.Pupko, neva anksčiau įsigijęs „Šešupės-Ontario” 1,1 mln. Lt įvertintų akcijų, visas jas parduoda Vilniuje, Žygimantų gatvės daugiabučiame name, registruotos bendrovės „Infanta” atstovui A.Muzikevičiui.

Pasikeitus akcininkams ir netekusi užsienio kapitalo, „Šešupė-Ontario” tampa paprasta bendrove, o naujasis kontroliniu akcijų paketu disponuojantis akcininkas pakeičia bendrovės direktorę. Nuo gegužės 8-osios bendrovei pradeda vadovauti Rita Jankauskienė.

Dabar įvairūs sandoriai, kuriuos vėliau pareigūnai įvardys kaip neteisėtus ir įtartinus, pasipila lyg iš gausybės rago. Rezervo sąskaita bendrovės įstatinis kapitalas padidinamas iki 1 mln. Lt ir įregistruojamas. Be akcininkų sutikimo R.Jankauskienė sudaro generalinę sutartį su vadovaujamos bendrovės akcininke „Infanta” (kitaip sakant, pati su savimi, lygiai taip pat, kaip prieš keletą metų jau buvo padariusi K.Brazauskienė, – aut.) dėl „Šešupei-Ontario” priklausančio nekilnojamojo turto – pastatų ir bendrijos „Zolotoj ring” faktiškai vertės neturinčių akcijų pirkimo ir pardavimo. Netrukus Rusijos bendrovės akcijos, kurios faktiškai neegzistavo, nes nesumokėta visa sutartyje už jas numatyta suma, „Infantai” parduodamos už 600 tūkstančių litų.

Pagal antrąją sutartį tai pačiai „Infantai” už 64 tūkst. Lt parduodama 520 kvadratinių metrų patalpų Gedimino pr. 24. Šis sandoris buvo neteisėtas, nes patalpos kaip akcinis kapitalas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau tapo įmanomas, kadangi K.Brazauskienė, likus keliolikai dienų iki pasitraukimo iš „Šešupės” direktorės posto, visas patalpas inventorizacijos ir paslaugų biure „Valda” buvo įregistravusi kaip UAB „China Town” nuosavybę.

„Buvusios „Šešupės” direktorė K.Butrimienė, netinkamai atstovaudama Vilniaus miesto savivaldybės, kaip akcijų turėtojos, interesams, perdavė ir apskaitė BĮ Lietuvos ir Kinijos UAB „China Town” balanse akciniame kapitale savivaldybei priklausančias patalpas, vėliau jas įregistravo nuosavybės teise BĮ Lietuvos ir Kanados įmonei „Šešupė-Ontario” ir priskyrė privačiam kapitalui, kurio dalis vėliau buvo parduota”, – rašoma jau septynerių metų senumo Valstybės kontrolės sprendime.

1998 m. kovą įvyko „Draugystės” viešbučio akcijų 18 proc. paketo viešojo pirkimo konkursas. Po poros mėnesių jas už 1,5 mln. Lt įsigijo tuometis būsimosios premjerienės vyras Antanas Butrimas, buvęs vienintelis pirkėjas šiame aukcione. Dar po poros metų 34 proc. „Draugystės” akcijų už 2,8 mln. Lt pirko A.M.Brazausko seno bičiulio ir naftos verslo magnato, „LUKoil” atstovo Lietuvoje Ivano Paleičiko žmonos Birutės bendrovė „Vaizga” ir vėliau pardavė K.Brazauskienei.

Nomenklatūros šešupės nenusenka

Ką bendra visos šios finansinės, machinacijomis kvepiančios istorijos gali turėti su K.Brazauskiene ir koks ryšys tarp naujosios A.M.Brazausko šeimos ir EBSW?

Išėjusi į „Draugystę”, K.Butrimienė neprarado įtakos „Šešupėje-Ontario”, nes perdavė bendrovę į savo draugės G.Bracienės rankas. Bendras verslas su vienu svarbiausių EBSW žmonių I.Snetkovu „Šešupėje-Ontario” nepakenkė G.Bracienės reputacijai ir nesumažino A.Brazausko pasitikėjimo ja.

Atvirkščiai: ištikima K.Butrimienės-Brazauskienės bendražygė „Šešupėje-Ontario” G.Bracienė šiandien – A.M.Brazausko Vyriausybės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė. G.Bracienei patikėtos atsakingos pareigos – ji ne mažiau garsių vyriausybinių svečių namų Vilniuje, Žvėryne, direktorė.

„Taip, gerai pažįstu Kristiną. Dar sovietiniais laikais „Šešupėje” kartu dirbome. Tačiau tai, kad pradėjau dirbti Vyriausybėje premjeru tapus Brazauskui, – viso labo sutapimas. Man nereikia Kristinos užtarimo – nuo anų laikų ne vieną dabar solidžias pareigas einantį pažįstu. Jie mane – taip pat puikiai. Ir žino, ką sugebu, ko ne”, – G.Bracienė „Ekstrai” neslėpė anksčiau turėjusi kur kas geriau atlyginamą darbą, tačiau dabartinį pasirinkusi šeimyninių aplinkybių spiriama.

Ne ką menkiau pasisekė ir trečiajai „šešupietei”. R.Jankauskienė sakė, jog ir pasikeitus bendrovės „Šešupė-Ontario” savininkams – šiandien tai bendrovės „Apranga” šeimininkai – ji tebešeimininkauja Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Tiesa, koks plotas patalpų šiandien priklauso bendrovei, kada, kiek ir kam jo parduota, R.Jankauskienė sakė negalinti pasakyti.

P.S. Nomenklatūrinių šešupių bėgsmas dingsta tyruose – pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis, kurios vėliau ar anksčiau turės sudominti teisėsaugos institucijas. Publikacijoje minima UAB „Infanta”, kuri 1997 metais neva už 1,1 mln. Lt įsigijo iš Rusijos piliečio S.Pupko „Šešupės-Ontario” akcijas, o vėliau pirko patalpas, nėra registruota valstybinėje įmonėje Registrų centre. Jei taip iš tikrųjų buvo, vadinasi, šios finansinės operacijos yra neteisėtos, o bendrovės dokumentai – falsifikuoti. Tačiau tikrovėje „Infantos” pavadinimas egzistuoja – taip pavadintas „MG Baltic” investicinis holdingas. Tačiau ir ši aplinkybė situacijos nesušvelnina, kadangi jis irgi neturi juridinio asmens statuso, nėra PVM mokėtojas, taigi negali atlikti finansinių operacijų. Kas tas EBSW įpėdinis, koncernui žlugus perėmęs visas jo šešupes?

Teatro intermedija

Per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų K.Butrimienė-Brazauskienė pavydėtinu veiklumu suskubo pasižymėti visur – net kultūroje.

Nomenklatūra buvo įsikalusi į galvą auksinę taisyklę: vogti negalima, bet galima pirkti ir parduoti, kaina nesvarbu – svarbu savas patikimas pirkėjas ir popieriai (sutartys).

Tai patvirtina Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE išnuomotų patalpų Jovaro gatvėje istorija. Pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais skurdžioje, nepriteklių nugaluotoje Lietuvoje LIFE atrodė kaip šventinis fejerverkas, keliantis žmonėms ūpą ir įkvepiantis šviesesnio gyvenimo viltį, be to, garsinantis jaunos valstybės vardą pasaulyje, propaguojantis lietuvišką teatrą ir pritraukiantis į Vilnių garsiausius užsienio scenos kolektyvus. Tai buvo sėkmingiausias kultūros projektas per visus 15 atkurtos nepriklausomybės metų.

Atsižvelgiant į sunkią tuometę šalies ekonominę padėtį, visuomeninei organizacijai festivaliui LIFE premjeras Aleksandras Abišala potvarkiu įpareigojo „Draugystę” išnuomoti patalpas Jovaro gatvėje. Šiame tylioje Jovaro gatvelėje prašmatniai įrengtame name dar sovietiniais metais buvo apgyvendinami iš Vakarų atvykę aukšto rango pareigūnai, čia ne kartą gyveno ir dažnai tuo metu Lietuvą lankydavęs Valdas Adamkus. Šiame prestižiniame name lengvatinėmis sąlygomis įkurdinta LIFE štabo būstinė galėjo puikiai reprezentuoti Lietuvos kultūrą.

Tačiau viskas pasikeitė, kai prezidento A.M.Brazausko laikais „Draugystės” vairą perėmė K.Butrimienė, kuriai suprantamesnis Sporto rūmų šou nei teatro menas. Todėl su LIFE ji nesiceremonijo. Ištraukusi LIFE direktorės R.Vanagaitės pavaldinio pasirašytą negaliojančią sutartį, K.Butrimienė pareikalavo mokėti komercinę, o ne lengvatinę nuomos kainą, lyg LIFE būtų verslo, o ne kultūros struktūra. Tai buvo paprasčiausias būdas iškrapštyti LIFE iš prestižinio namo.

Tuometė LIFE organizatorė ir vadovė Rūta Vanagaitė „Ekstrai” sakė prisimenanti, kad iškart po K.Brazauskienės atėjimo į „Draugystės” direktorės postą gavo jos pasirašytą įspėjimą. Valstybės kultūrinę politiką propagavusią visuomeninę organizaciją valstybės lėšomis išlaikoma „Draugystė” skubino sumokėti milžiniškus patalpų nuomos mokesčius. Antraip, pasak R.Vanagaitės, būsimoji premjerienė grasino ginčą spręsianti Ūkiniame teisme. Neoficialiai ilgametis A.K.Brazausko bendražygis ir tuometis Prezidentūros kanceliarijos vadovas A.Meškauskas patarė nesipykti su „artima prezidento drauge”.

„Teistis mums buvo žema. Paprasčiausiai palikome ankstesnio ministro pirmininko mums skirtas patalpas, o kitas festivaliui skyrė Kultūros ministerija. Šiandien svarstau, kad tokiu elgesiu Brazauskienė nemažai prisidėjo prie LIFE žlugimo”, – sakė R.Vanagaitė.

Atrodytų, LIFE, neįstengęs mokėti komercinės nuomos kainos, buvo išgrūstas, kad užleistų vietą kitam nuomininkui, kuris galėtų tą nuomą sumokėti. Nieko panašaus. Kyla natūralus klausimas: kodėl dėl šio pastato K.Brazauskienė grūmėsi kaip liūtė, jeigu grįžęs jos žinion šis prestižinis pastatas tais pačiais metais buvo parduotas?

Mat nebelikus pastate Jovaro gatvėje 9 LIFE būstinės, jis galvotrūkčiais 1998 metais iš „Draugystės” buvo perduotas kaip valstybės turtinis įnašas Vyriausybę aptarnaujančiai specialiosios paskirties akcinei komunalinių paslaugų bendrovei. Ilgametis jos vadovas, Vyriausybės ūkvedžiu vadinamas kitas A.M.Brazausko bičiulis Valdas Račkys „Ekstrai” patvirtino, jog tų pačių metų rudenį prašmatnus prestižinėje vietoje esantis pastatas buvo parduotas aukcione.

„Nežinau, kas buvo nutikę, bet pastatą įsigijo ne aukciono nugalėtojas”, – V.Račkys „Ekstrai” sakė nepamenąs, kaip vyko viešbučio brangiausioje Vilniaus dalyje pardavimas.

„Ekstra” išsiaiškino, jog 200 kvadratinių metrų pastatą už 511 tūkstančių litų įsigijo Kazimiero Musteikio firma „Labradoras”. Jai priklauso ir Molėtų rajone, Liudgardo viensėdyje, esantys poilsio namai „Asveja”. Vogti negalima – galima tik pirkti ir parduoti. Saugiausia – legaliai, per Vyriausybę aptarnaujančią bendrovę.

Valdas Kvedaras

„Ekstra”