Vėlinių dienos laimikis – pusė lydekos

Su draugu susiruošėme į lydekų žūklę. Nors oras buvo šiaip sau (apsiniaukę, vėjuota), neištvėrėme ir nusprendėme, kad žvejyba įvyks bet kokiu oru. Kadangi mūsų artimi giminaičiai visi gyvi, tad tikėjomės, kad žūklė per Vėlines nebus laikoma mirtina nuodėme. Kaip parodė įvykiai, smarkiai klydome.

Kadangi nei aš, nei draugas mašinos šiuo metu neturime, prisiminėme senus laikus ir ankstų rytą išvykome viešuoju transportu, t.y. priemiestiniu autobusu. Su savimi tempėme pripučiamą valtį, irklus, turėjome palapinę, spiningus ir kuprines su priemonėmis bei maistu. Planavome prie vandens pasilikti nakčiai ir į Klaipėdą sugrįžti tik kitą dieną.

Optimistiška pradžia

Šeštą išvažiavome apytuščiu autobusu ir po kelių valandų vojažo per Žemaitijos miestelius išlipome netoli Laukuvos. Žvilgterėję į tvarkaraštį sužinojome, kad atgal autobusas važiuos vakare arba rytą.

Žvaliai nusiteikę spėriai žingsniavome lauko keliuku link miško, už kurio tyvuliavo idealiai apvalus ežerėlis. Anksčiau ne kartą jame teko žvejoti ir pasitaikydavo įspūdingų lydekų.

Apsistojome nedideliame šilelyje, pripūtėme valtį, pasistatėme palapinę, užsikūrėme laužą. Tuo metu aplink žmonių nesimatė: poilsiautojams per šalta, o žvejai ir vietiniai gyventojai, matyt, traukė lankyti artimųjų kapų.

Tyras ežero vandenėlis traukte traukė, tad išmetę prieš kelionę po burnelę sėdome į valtį ir išplaukėme. Atvirai pasakius, sėdėti dviem vienvietėje valtyje malonu tik pirmąjį pusvalandį. Po to iškyla pirmoji problema – kur dėti kojas? Antras rūpestis, kaip saugiai švytruoti kotais, neužkabinant draugo ir valties. Sėkmingai nugalėdami sunkumus, plakėme vandenį blizgėmis ir vobleriais, tačiau nesėkmingai. Jau ir įdienojo, o vandenyje – nė gribštelėjimo. Oras ėmė bjurti, papūtė rytys, iš praplaukiančių debesėlių periodiškai dulksnojo. Valtelė liūliavo ant bangų, sulig kiekvienu tekštelėjimu užgriebdama po kelias saujas vandens.

Pirmieji nesklandumai

Apsukę ratą palei ežero krantus, grįžome prie palapinės. Kadangi aplink driekiasi laukai, mūsų pasirinktoje giraitėje malkų rasti buvo sunku, nes viską bent kiek tinkančio laužui išrinko dar vasarą. Šiaip ne taip prisilaužėme sausų karklų, palaukėje radome seną balkį ir glėbį šiaudų. Gerai, kad susiprotėjome įsimesti daugiau laikraščių, tad sudeginę mažiausiai keturis, atgaivinome užgesusį laužą. Įsitikinome, kad tokiais atvejais nepamainomas pagalbininkas yra plastikinis butelis „bambalis”, kurių, laimė, pakrantėse netrūksta. Jis greitai įsidega, o ištirpusi plastmasė kaitria ugnele uždega net drėgnus karklų stagarus.

Po turistiškos užkandos kūnas visomis išgalėmis priešinosi protui ir nenorėjo lįsti į valtį. Ėmė snaudulys ir drebulys, norėjosi labiau įsisukti į striukę ir ramiai sėdėti prie skleidžiančio malonų dūmą kaitriai degančio lauželio. Ėmėme svarstyti, ką daryti. Draugas sakė, kad rudenį lydekos elgiasi kitaip nei vasarą, kimba ne tik vakarais, bet per patį vidurdienį, tad dabar esą pats laikas jas gaudyti. Aš bandžiau išvesti teoriją, kad oras itin nepalankus, tad ir žuvų tikėtis neverta. Padiskutavę nusprendėme keisti taktiką. Kadangi buvau įsimetęs į kuprinę keturis skritulius, nusprendėme, kad dabar pats laikas juos išbandyti.

Keičiame įrankius

Kaip žinia, skrituliams reikia masalo. Kadangi jais žvejoti iš pradžių nesiruošėme, tad ir karosiukų su savimi nesivežėme. Pagauti mailiaus vietoje nebuvo šansų, nes turėjome tik spiningus, o perdirbinėti neapsimokėjo, nes nebuvo vilties greitai prigaudyti kuojyčių. Teko gaudyti varles. Kai jų nereikia, varlės nespėja šokinėti iš po kojų. Kai reikėjo sugauti bent vieną, paaiškėjo, jog čia tokių nėra. Išbraidę meldus ir pakrūmes, šiaip ne taip pagavome keturias, bet užtat grįžome iki alkūnių šlapiomis rankovėmis ir prisemtais batais. Juokingiausia tai, kad, išėję medžioti varlių, nesugalvojome į ką jas dėti, tad pirmąją teko įkišti į čia pat besimėtantį „bambalį”, ten pat dėl kompanijos nukeliavo ir likusios.

Kol plaukėme nuo kranto statyti skritulių, draugas irklavo, o aš vilkau iš paskos voblerį. Ploni diuraliuminio irklai sunkiai skynė kelią per bangas, tad valtis daugiau sukinėjosi į šalis, nei plaukė į priekį. Ėmiau statyti skritulius. Varlės tūnojo ant butelio dugno ir neketino lįsti per siaurą kakliuką. Kaip tyčia, peiliukas liko krante, tad vos neteko grįžti. Laimė, draugas susiprotėjo kabliuku praplėšti butelio šoną ir iškrapštė pastėrusias varles lauk. Nežinojau, už kurios vietos reikia kabinti varlę, tad išbandžiau visus variantus: už nugaros, už kojos, už burnos ir už pilvo. Kiekvienas variantas buvo savaip pateisinamas, kad pakabinta varlė galėtų po vandeniu judėti ir išliktų lydekai vizualiai patraukli.

Pirmoji sėkmė

Kiek pasisukinėję ežere grįžome į krantą. Iš pradžių įdėmiai stebėjome ant bangų šokinėjančius skritulius, nes atrodė, kad tuoj tuoj kuris nors apsivers. Keletą kartų buvome bešoką į valtį, nes tolumoje švystelėdavo raudonas skritulio dugnas, tačiau tai buvo tik bangų žaismas.

Ėmėme svarstyti, ką daryti toliau. Aš laikiausi pozicijos, kad reikia grįžti šiandien, juolab kad autobusas važiuoja po 18 val. Draugas buvo nusiteikęs nakvoti ir rytą prisigaudyti lydekų iki soties. Taip besiginčydami pamiršome apie skritulius. Kolega patraukė prie meldų „mažu reikalu” ir staiga atbėgo šaukdamas: „Yra! Yra!” Tikrai, tolumoje tarp bangų raudonavo apsivertęs skritulys.

Stumdydamiesi ir vienas kitam trukdydami sušokome į valtį. Draugas energingai arė irklais, tačiau priešpriešis vėjas neleido išvystyti kreiserinio greičio. Netekęs kantrybės ėmiau jį barti, kad nemoka irkluoti. Šis susinervinęs liepė irkluoti pačiam. Griebęs irklus supratau, kad be reikalo užsipuoliau kolegą – man sekėsi dar prasčiau. Menkutės irklų mentės tai slydo bangų keteromis, tai beviltiškai klimpo vandenyje. Galop prisiyrėme prie skritulio ir jį ištraukėme. Apžiojusi iki gomurio trišakį, į mus žaliomis akimis stebeilijo gal 700 gramų lydeka. Pirmoji sėkmė įkvepia. Pilni vilčių sukome ratus aplink likusius tris skritulius, pamiršę ginčus dėl grįžimo namo, pasiruošę bet kuriuo momentu priplaukti prie išganingojo skritulio. Deja. Praėjusi valanda užbraukė bet kokias viltis.

Keistos dalybos

Dabar ir draugas jau prašneko apie grįžimą į namus. Apie penktą valandą ėmėme ruoštis. Susirinkome daiktus, sudėjome meškeres, susivyniojome palapinę. Galiausiai išplaukėme ir susirinkome skritulius. Už nugaros užkabinta varlė buvo dar gyva, o už pilvo ir burnos užkabintos, matyt, prigėrė.

Kai šlapia valtis buvo sugrūsta į dėklą, o kuprinės uždėtos ant pečių, abu ilgesingai apžiūrėjome ant žolės gulintį lydekos lavonėlį. Dabar ji atrodė visai nedidelė, plona. Nė vienas nedrįsome dėtis jos sau į kuprinę – juk viską darėme kartu, bet ir pasiimti vienas kitam nesiūlėme. Man toptelėjo mintis nabagę padalinti pusiau. Paėmęs peiliuką ir atmatavęs sprindžiais norėjau perpjauti pusiau, bet pamaniau, kad vienam teks drūtgalis prie galvos, o kitam plonesnė uodega, tad įvedęs paklaidą, nupjoviau arčiau galvos. Draugas neprieštaravo ir įsimetė savo puselę į kuprinę.

Noriu namo!

Į stotelę atėjome prieš šešias. Sėdėdami ant suoliuko prisiminėme įdomiausius momentus, juokėmės iš savo dienos laimikio. Susigriebėme, kad ilgokai nėra autobuso, bet guodėme save tuo, kad kaimo keliais važinėjantys autobusai visuomet vėluoja. Sparčiai temo, aplink nė dvasios, jokios pravažiuojančios mašinos. Tolumoje sužybsėjo vienkiemių švieselės. Perspektyva nakvoti lauke ar eiti prašytis pas žmones visiškai neviliojo. Nuo Laukuvos pasirodė dviratininkas. Paklausėme žmogaus, ar bus koks autobusas. Pagyvenęs žemaitis pakratė galvą: į tą pusę vakare autobusas nevažiavo, be to, šventa diena…

Nukabinę nosis vilkomės miestelio link. Šlapi daiktai slėgė nugarą, plonos kuprinių rankenos vertė jas nuolat perdėjinėti, ieškant ant pečių sveikos vietos. Po geros geros valandos pasiekėme Laukuvą. Čia paaiškėjo, kad tokiu metu autobusų nėra, bet dar po valandos vienas turėtų atvykti iš Mažeikių. Beliko kantriai laukti. Per tą laiką išbaigėme visas cigaretes, sukramtėme sumuštinių likučius ir perskaitėme po suoliuku surastą vietinį laikraštį.

Atvykęs autobusas pasitiko malonia šiluma ir salsvu dyzelino kvapu. Važiavome greitai, bet po keliolika minučių stovėjome Šilalėje, Rietave ir Gargžduose, tad Klaipėdoje buvome gerokai po vidurnakčio.

Epilogas

Kai atrakinau buto duris, namiškiai seniai miegojo. Senu papratimu prisiverčiau išskleisti balkone valtį ir pastačiau džiūti meškeres. Gal trečią nakties pasiekiau išsvajotąją lovą. Žmona tik sukrutėjo ir mieguistu balsu pasiteiravo, ko taip anksti grįžau, juk žadėjau pasirodyti sekmadienį. Užtat rytą šeima leipo juokais, kai susirinkę apžiūrėti laimikio pamatė lydekos galvą su penkių centimetrų filė. Tą patį teko patirti ir draugui, kai iš kuprinės ištraukė žuvies uodegą.

Tą patį vakarą susitikę prie alaus bokalo dar kartą aptarėme Vėlininę žūklę ir nusprendėme ateityje su antgamtinėmis jėgomis neeksperimentuoti. Dabar prieš vykdami į žvejybą kalendoriuje ieškosime ne tik mėnulio fazių, bet ir šventųjų vardų.

Romas Vilniškis