Šalį krečia skandalai, todėl reikia uždrausti žurnalistams skelbti negeras naujienas. Principas labai paprastas: svarbu ne tai, kad koks nors garbus Europos Sąjungos finansuojamas patarėjas „nusišvilpė” ant Prezidentūros, svarbiau, kad apie tai nesužinotų tauta. Kadangi tauta sužino iš žurnalistų, o šie iš savo šaltinių, tai reikia tą grandinę nutraukti.
Henrikas Žukauskas, vietos po politine saule vis nerandantis buvęs libdemas, siūlo priversti žurnalistus išduoti savo informacijos šaltinius. Nebus šaltinių, nebus ir naujienų. Nebus naujienų, ir šalyje įsivyraus taika bei ramybė. Tokia, kokia ji buvo prie „Tiesos” ir „Komjaunimo tiesos”.
Dar reikėtų visus tuos redaktorius, leidėjus ir TV kanalų direktorius įtraukti į kokį nors politbiurą prie Seimo ar Vyriausybės, kad jie patys dalyvautų valstybės valdyme ir suprastų, kaip tai yra sunku. Kai visų rankos bus purvinos, jas bus galima nusivalyti į žurnalistų ir jų šaltinių šonus.
Tereikia įsivaizduoti, kaip bus smagu žiūrėti žinias. Tada ne žurnalistas klaus „abonento”: „Ponuli, o kodėl jūs imat?”, o „abonentas” kvos žurnalistą, kas jam tai pasakė. Po to ateis generalinis prokuroras ir nubaus žurnalistą už valstybės paslapčių viešinimą, o „šaltinį” išmes iš darbo bei atims teisę kada nors ką nors sužinoti. Tereikės kelių parodomųjų baudžiamųjų akcijų, ir šaltiniai išseks.
Liks keli žurnalistikos disidentai, iš kurių ilgainiui bus pradėta tyčiotis kaip iš marginalų, t.y. kvailių, o likusieji eis paskui šeimininką, kaip ėjo visą sovietmetį. Laimei, instinktai tarnauti labai greitai atsigauna. Daug sunkiau išmokyti žmogų elgtis neracionaliai, t.y. nepaisant pagundų ir grasinimų atlikti savo pareigą.
Sovietinė pono H. Žukausko idilė turėtų įsivyrauti netrukus, kai tik Seime bus priimta nauja Visuomenės informavimo įstatymo redakcija. Beje, matyti, kad Seimas baiminasi tokios savo drąsos, nes tą iniciatyvą patikėjo politikui, kuris dabar karštligiškai ieško naujo stogo. Nė viena frakcija nepanoro tapti šitokios iniciatyvos autore. Juk ne juokai – atakuojama pati žurnalisto darbo šerdis, jo tik pasitikėjimu grįsti santykiai su žmonėmis.
Tas pasitikėjimas yra žurnalistikos kertinis akmuo. Visai neseniai JAV kilo didelė sumaištis, kai pagaliau po keliasdešimties metų paaiškėjo, kas buvo tas žmogus, kurio dėka nuvirto prezidentas Ričardas Niksonas. Iki pat dabar „The Washington Post” šventai slėpė jo paslaptį, kuri paaiškėjo tik tada, kai jau nusenusi „gili gerklė” (taip Votergeito skandalą tyrę žurnalistai vadino savo šaltinį) pati panoro pasidalyti laurais.
O dabar įsivaizduokime, kas butų buvę, jei skandalo įkarštyje Bobas Vudvortas ir Karlas Bernštainas (žurnalistai, tyrę skandalą) būtų atvesdinti pas teisėją ir išdavę savo šaltinį? R. Niksonas nebūtų niekada atsistatydinęs, o Amerika niekada nebūtų sužinojusi, kad jų prezidentas iš savo kabineto davė nurodymą tiesiogine to žodžio prasme – šnipinėti oponentus ir mokėti jiems iš „juodosios” savo rinkimų štabo buhalterijos.
Ši istorija, nors dar gyvi jos herojai, tapo šiuolaikinės žurnalistikos mitu ir etalonu, kuris įkvepia žurnalistus nepasiduoti ieškant tiesos ir eiti iki galo. Šiems dviem irgi buvo grasinama sunaikinimu, jų telefonų buvo klausomasi, o namuose slapta buvo atliekamos kratos. Valstybė visa savo jėga mėgino sustabdyti „blogos” informacijos srautą, užtvenkti šaltinius. Juodu nepasidavė, nors, kaip pasakoja, buvo ir labai prastų dienų, kai atrodė, jog už tiesą reikės sumokėti pilną kainą: laikraštis bus uždarytas, o žurnalistams įteiktas vilko bilietas. Žodžio laisvę tada žurnalistams padėjo apginti keli teisėjai, prokuroras ir laikraščio savininkė, kuri per visą laiką sau leido tik du kartus paklausti žurnalistų: „Ar jūsų šaltiniai patikimi?”
Ar rasis tokių drąsuolių Lietuvoje?
Rūta Grinevičiūtė