Lietuviai, esame didinga tauta! Kazimira Prunskienė – Rusijos kunigaikštienė. Mindaugas Murza žada mirti savižudžio mirtimi už vieninga baltų valstybę, kurią ketina sukurti užkariavęs Latviją. Algirdas Brazauskas netrukus įžengs į Valdovų rūmus. Artūras Zuokas rengia „Pilėnų” inscenizaciją viename iš Vilniaus dangoraižių. Seimas su žibintu vidury dienos ieško nedorų politikų…
Kiek visame tame jėgos ir sunkaus paveldėjimo. Nuo antikos, biblinių laikų iki XX amžiaus batalijų. Juk ir pati mūsų tauta pasklidusi po pasaulį panašiai kaip žydų tauta. Mūsų yra visur, ir visur mes sugebame prisitaikyti, išgyventi ir prasigyventi. XX amžiaus pradžioje bėgdami nuo karo ir suirutės lietuviai plūstelėjo į Ameriką. Ir ką mes iš to turime? Amerikos kongresas mūsų lobistų klausosi ausis ištempęs – juk milijonas balsų yra ne niekai. Trėmė mūsų ūkininkus į Sibirą plikus ir basus, o jie ten trobas statėsi ir turtus krovėsi. Dabar tremia į Europą, o ir ten mes sugebame įsikibti gyvenimui į gerklę ir nebepaleisti.
Kai mūsų „abonentas” Ispanijoje plauko jachta, tai samdinys vairuotojas pakrante važinėja. O jeigu šeimininkui prireiks kam nors paskambinti? Arba jis panorės namo į savo vilą? Galima, žinoma, pavydėti arba šaipytis, tačiau daug gudriau būtų didžiuotis. Juk jie visi ten Vakaruose pripažįsta, jog net Dž. Fordas irgi ne iš banko skolinosi savo didybės pradžiai. O juk kuo tapo! Žinoma, yra dar vienas scenarijus, kurį aprašė Petras Cvirka. Scenarijus vadinasi „Frankas Krukas”. Tačiau ir tai vis dėlto ne kokia laikraštiena, o klasika!
Ir kas po to drįs pasakyti, kad lietuviai – maža, išmirštanti, išsižudanti nacija? Visi požymiai rodo, kad šiame apipešiotame, dažnai – pasiligojusiame kūne plaka erelio širdis. Nuo jūros iki jūros, ir ne mažiau. Murza teisus: mes blaškomės, nes neišsitenkame toje mažoje teritorijoje. Didžiavyrių provaikiai nacionalinės valstybės rėmuose dūsta kaip kalėjime.
Mes nenorime skandinaviškai socialistinės gerovės. Mes norime iššūkių ir nuotykių. Mūsų kraujas verdas, nes tas kraujas yra paveldėtas iš karvedžių! Kaip teisingai pastebėjo Zita iš Mažeikių, jos Petriuko veidas puikiai įsikomponuos į „Žalgirio mūšio” panoramą. Tu kopijuok, dailininkas, mes visi jau seniai pozuojam!
Pensininkai, vaikai ir moterys tegu mėgaujasi reginiu. Jų gurgiančių pilvų muziką nustelbia kariškų maršų „bumčikai”: Murza – į Šiaurę vienyti baltų, o visi kiti – per Baltarusiją, Ukrainą prie Juodosios jūros. „Vilniaus prekyba” tegul pridengia mus iš Vakarų. Jų frontas – Lenkija ir tai, kas liko iš Austrijos-Vengrijos.
Tik dėl vieno skaudu: priešas visai arti. Valstybės saugumo departamente – Arvydas Pocius, kurį KGB 1989 metais, per patį Sąjūdžio įkarštį, įtraukė į komandą Nr. 86488, o prie užsienio politikos vairo stovi napoleoniško stoto vaikinas iš 86363 komandos.
O kiek dar aplink šmirinėja Vytautų, kurie pasiruošę parduoti ne tik Žemaitiją, bet ir visą Lietuvą už teisę atsirevanšuoti savo dėdėm ar antros eilės pusbroliams, nes šie pavijo, atėmė skeptrą, karūną ir kapšą. Skirtingai nei Europos realistams, mūsų dabartiniams Vytautams viskas yra asmeniška. Jokio biznio iš to paprastai nebūna.
Pažvelgi į jų visų gėdą praradusius veidus ir imi svarstyti: ar jėgos lygios? Ar nesukils tauta prieš savo patriotus, kai tie priešai ims badu marinti ir šalčiu stingdyti? Juk Napoleonas dar prieš 200 metų įspėjo: „Didelė jėga žūva nuo prasto virškinimo”.
Rūta Grinevičiūtė