Ar iš demokratijos liko bent procedūros?

Žymus lenkų disidentas, intelektualas, dabar vadovaujantis bene įtakingiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ Adamas Michnikas, komentuodamas Europos Sąjungos Konstitucijos žlugimą referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje, sako, jog pagrindinė to žlugimo priežastis yra ta, kad „politinis Europos elitas visiškai diskreditavo save, o politinėmis partijomis besivadinančios grupuotės gina tik tų grupuočių ir politinio elito interesus“.

A. Michniko nuomone, prancūzai ir olandai, „nužudydami ES Konstituciją“, taip pareiškė savo požiūrį į tai, kad, nors daugelyje Europos šalių dar laikomasi demokratijos procedūrų, tačiau tik procedūrų: „Mes praradome demokratinį padorumą – pažvelkite, kaip ramiai prieš rinkimus politikai meluoja, dalija tuščius pažadus, o visuomenė lygiai taip pat ramiai susitaiko su šia veidmainyste ir korupcija“.

Negerai įtariu, jog nemenka Lietuvos visuomenės elito dalis dabar vykstančias karštas europietiškas diskusijas slapta norėtų laikyti „europiečių vidaus problema“. O visai be reikalo.

Manyčiau, kad jeigu ES Konstitucijai Lietuvoje referendumo forma būtų surengta akistata su visa visuomene, rezultatas būtų toks pat, kaip ir Prancūzijoje bei Olandijoje. Ir joks „Vilniaus prekybos“ už dyką dalijamas alus nebūtų tapęs pakankamai svaiginančiu viliotiniu.

Tad tiems šalies politikams, politologams, intelektualams, žurnalistams bei verslininkams, kuriems atrodo, kad Lietuva jau negrįžtamai laisva, nepriklausoma ir demokratinė, derėtų labai įsiklausyti į A. Michniko žodžius. Ypač toje vietoje, kur kalbama, kad iš pačios demokratijos liko tik demokratinės procedūros. Jeigu teisūs tie politologai, kurie tvirtina, kad daryti tiesioginę įtaką valdžiai piliečiai turi tik per visuotinius balsavimus, gali paaiškėti, kad su Lietuvos demokratija yra prasti reikalai. Juolab kai net balsavimo procedūromis kartais begėdiškai manipuliuojama viešųjų ryšių technologijomis, pinigais ir kuo palankiau elitui kaitaliojamais įstatymais, reguliuojančiais demokratines procedūras.

Apie Lietuvą čia A. Michnikas kalba. Jos neįvardydamas ir gal net konkrečiai mintyse neturėdamas. Mat demokratinių procedūrų manipuliavimo tradicijos pas mus labai gyvos. Ir ne nuo nemokamo alaus referendumo dėl stojimo į ES dieną jų pradžios dera ieškoti.

Pirmąjį tokio manipuliavimo atvejį jau atkurtos valstybės laikais galime prisiminti 1991-aisiais, kai netrukus po sausio 13-ąją įvykusios tragedijos jau demokratiškai išrinkta Lietuvos valdžia paskelbė patariamąjį plebiscitą dėl šalies nepriklausomybės.

Turint galvoje, kad tokia rinkėjų „apklausa“ įvyko tik praėjus metams po Nepriklausomybės paskelbimo, galima įtarti, jog sausio 13-osios tragedija politikams tapo patogiu emociniu užtaisu (kaip viena iš viešųjų ryšių technologijų). Kodėl net tada valdžia nesiryžo plebiscito paversti referendumu (galiojant pakankamai pažangiam, tačiau griežtam Referendumo įstatymui), – iki šiol neatsakytas klausimas. Tačiau gal jau tada valdančiajam elitui kilo abejonių, ar paprastiems rinkėjams taip arti širdies buvo elito kuriama valdžia?

1992 metais referendume dėl Prezidento institucijos (faktiškai vienam konkrečiam asmeniui) neva iš taupumo buvo prikergtas klausimas dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. Dėl labai konkretaus tikslo: spekuliuojant piliečių jausmais, padidinti balsuotojų aktyvumą, o kartu ir galimybes tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui tapti prezidentu.

2003 metais nepasitikėdami visuomenės brandumu, ruošdamiesi referendumui dėl šalies narystės Europos Sąjungoje, politikai ėmė „šlifuoti“ referendumo įstatymą sumažindami būtiną minimalų dalyvaujančių rinkėjų skaičių ir „tikslindami“ rinkėjų sąrašus (nors daugelis naujosios bangos emigrantų net nėra atsisakę Lietuvos pilietybės).

Galiausiai praėjusių metų rudenį Seimas, kuriam visuomenės nuomonė buvo „aiški“, ėmėsi pats ratifikuoti ES Konstituciją, kurios daugelis už ją balsavusių Seimo narių net nebuvo perskaitę.

Bendra šio ekskurso į istoriją išvada iš tiesų yra siaubinga: jeigu visai visuomenei per 15 atkurtos valstybės metų ir buvo sudarytos sąlygos dėl nepriklausomybės, Prezidento institucijos, okupacinės kariuomenės išvedimo ir narystės Europos Sąjungoje pareikšti savo valią referendumuose, tai pasirengimo jiems metu politikos elitas begėdiškai manipuliavo visuomenės nuomone, naudojo viešųjų ryšių technologijas ir kaitaliojo juridines procedūras. Dėl penktosios problemos – ES Konstitucijos – nusprendė, kad visuomenės nuomonės atsiklausti apskritai nebūtina.

Prisiminus, kad nuo 1989-ųjų mažoritarinė rinkimų sistema tapo mišria, po kartą antrasis rinkimų turas buvo naikinamas ir vėl sugrąžintas, – ką paprastas pilietis šiandien gali galvoti apie tokią demokratinę sistemą? Jis paprasčiausiai ja netiki ir galvoja, kad vadinamasis politikos elitas jį niekina ir laiko paprasčiausiu nesusivokusiu avinu.

Rytas Staselis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.