Laimingi, radę naujus namus

Lietuvių šeimas įsivaikinti tėvų netekusius ar jų pamestus vaikus skatins geresnės socialinės garantijos

Lietuviams sunku pasiryžti įsivaikinti svetimą mažylį. Taip yra ne tik dėl dvejonių, ar sugebės būti gerais tėvais, jį mylėti. Ne vieną nuo šio žingsnio sulaiko nerimas, ar turės pakankamai lėšų vaikutį sočiai maitinti, šiltai rengti, ar užteks jėgų suderinti darbą su mažylio priežiūra. Socialinės paramos įvaikinusios šeimos iš valstybės nesulaukia, todėl į užsienį iškeliauja daugiau vaikų, nei lieka tėvynėje.

Įtaria, kad norėjo parduoti

Mažame miestelyje įsikūrusi šeima tokia, kaip ir daugelis Lietuvoje. Gyvena savais rūpesčiais ir džiaugsmais. „Koks skirtumas, kad ne aš savo sūnų išnešiojau, ne aš pagimdžiau”, – svarsto mama Jūratė.

Dainių ji su vyru įsivaikino prieš devynerius metus. „Tikrą audrą šis poelgis sukėlė. Miestelis nedidelis, visiems rūpi, kas kaip gyvena. Būta daugiau skeptikų nei palaikiusių. Net mano mama tokiam žingsniui nepritarė. Šilčiausiai reagavo bendradarbiai, džiaugėsi kartu. Tačiau aš tokia jau esu, nelabai paisau kalbų, jei ką nusprendžiu – niekas nesulaikys”, – juokdamasi pasakoja Jūratė.

Mokytoja dirbanti moteris ir jos vyras suvirintojas negalėjo susilaukti savų vaikų. Antrą sykį ištekėjusi moteris patyrė keletą komplikuotų nėštumų, tačiau gyvybės išsaugoti nepavyko. Dirbtinis apvaisinimas buvo retenybė. O vaikelio norėjo. Dažnai nuvažiuodavo į Girulius, prie jūros. Ten yra kūdikių namai. Kartą Jūratė neišlaikė, užėjo kartu su vyru našlaitėlių pažiūrėti.

Tada ir gimė mintis, kad reikia įsivaikinti. Sutuoktiniai pateikė prašymą. Jokių reikalavimų nekėlė nei dėl vaikučio akių spalvos, nei dėl kilmės. Prašė, tik kad nebūtų labai ligotas, nes mokytojos ir darbininko atlyginimų gydymui galėjo nepakakti.

„Tais pačiais metais prieš pat Kalėdas sulaukiau skambučio, kad Kaune yra septynių mėnesių berniukas, kurio atsisakė tėvai, o mes eilėje buvome pirmieji”, – grįžta į praeitį Jūratė. Šeima nuvyko į Kauną. Tas berniukas, vardu Dainius, tuomet sirgo, gulėjo ligoninėje. „Atėjome, pabuvome su juo gal valandą, panešiojome ir išsyk supratome, kad tai mūsų vaikas, be jo nebegalėsime. Atsirado nenusakoma abipusė vidinė trauka”, – susigraudina prisiminusi.

Tačiau dar teko įveikti nemažai kliūčių. „Kryžiaus kelius nuėjome, galvojome, kad jau nebeduos mums to berniuko”, – sako mama. Buvo įtarimų, kad tikrieji tėvai vaiką buvo sumanę parduoti į užsienį. Kaime gyvenę, jau turintys du vyresnius vaikus tėvai kelis mėnesius sūnų augino patys. Tačiau jis buvo labai ligotas, be to, šeima sunkiai vertėsi, neva todėl nusprendė jo atsisakyti.

O gal buvo įkalbėti? Toks įtarimas kirba Jūratei. Buvo pradėti tvarkyti dokumentai įvaikinimui į užsienį. Tačiau kilus įtarimams ir atlikus patikrinimą buvo rasta pažeidimų ir įvaikinimo procedūra nutraukta. Jau parsivežus vaiką į namus kelis mėnesius teko gyventi nežinioje, kol buvo sutvarkyti formalumai ir šeima atsikvėpė lengviau: niekas vaikelio, kurį spėjo pamilti, nebeatims.

Smūgį sušvelnino artimųjų meilė

Dainių jo įtėviai parsivežė dar sergantį. Jį dažnai vargino bronchitas, bronchinės astmos priepuoliai. Tačiau vaikas greitai išgijo ir augo naujuose namuose sveikas, žvalus. Kaip ir visi vaikai persirgo įvairiausiomis vaikiškomis ligomis ir dabar kvėpavimo takai silpnoki, vargina peršalimo ligos, tačiau rimtesnių sveikatos sutrikimų nebeliko.

„Jis labai protingas, intelektualus, gabus, gerai mokosi, paklusnus, geras vaikas. Mūsų santykiai tikrai nuoširdūs, šilti, dažnai apsikabiname”, – pasakoja mama. Tėtis šiuo metu darbuojasi Rusijoje, sugrįžta tik savaitgaliais. „Kukliai gyvename dviejų kambarių butuke. Tačiau visko užtenka, dalijamės tuo, ką turime. Svarbiausia, kad esame visi kartu”, – džiaugiasi šiltais santykiais Jūratė.

Jai su vyru nebuvo svarbu, kokioje šeimoje gimė Dainius ir kas yra jo tikrieji tėvai. Nė sykio nebuvo susitikę. „Pasikalbame apie tai su sūnumi atvirai. Klausiu jo, ar nenorėtų pamatyti mamytės, kuri jį pagimdė. Yra ir tėvas, ir brolis su seseria. Kol kas Dainius susitikti su jais nenori. Bet nedrausiu, jei kada sugalvos”, – sako Jūratė.

Ir prisimena vieną didžiausių per visus devynerius metus krizių: „Dar šešerių metukų neturėdamas Dainius pradėjo lankyti parengiamąją klasę ir „gerų žmonių” kaipmat buvo informuotas, kad yra įvaikintas, kad ne aš jį pagimdžiau. Grįžęs nevaikiškai paklausė, ką reiškia žodis „įvaikintas”. Mus ištiko šokas, nes nebuvome pasiruošę atskleisti tiesą, manėme, dar per mažas, nesupras, nors nesirengėme visą laiką slėpti. Tačiau palaipsniui Dainius apsiprato su tuo, kad ne mes jo tikrieji tėvai”.

Matyt, meilė nusvėrė visas abejones. Ypač džiaugiasi anūku Viktoro tėvai, nuo pat pirmos dienos priėmę jį kaip savą. Šeima tikina nė karto nesigailėjusi šio žingsnio. Rūpesčiai, kurių neišvengsi augindamas vaiką, malonūs. Juos atperka patiriamas džiaugsmas, kai žvelgi į laimingas vaiko akis.

Jūratė prisimena, kad iš pradžių lengva nebuvo. Dainiui gimus pašalpą pasiėmė tikrieji tėvai. Parsivežė vaikelį be nieko, kaip stovi. Reikėjo išmokti derinti darbą ir mažo vaiko priežiūrą, nes nedirbant nebūtų iš ko gyventi. „Ir dabar visko būna. Pasitaiko, pritrūksta pinigų, tenka ir pataupyti. Tačiau to nesureikšminame. Dainius turi namus, šeimą, o mes turime jį”, – įsitikinusi Jūratė.

Užsieniečiams lietuviukų neišdalys

Šiais metais lietuviai įvaikino 75 vaikus, o užsieniečių šeimos – 84. Pernai Lietuvoje įvaikinti 94, į kitas šalis iškeliavo 103 tėvų netekę mažyliai. Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė džiaugiasi, kad gyventi tėvynėje lieka vis daugiau čia gimusių mažylių.

Pasak O.Tarvydienės, norinčių įsivaikinti lietuviukus užsieniečių netrūksta, o lietuviai nėra aktyvūs. Šiuo metu norą įsivaikinti yra pareiškusios 40 šeimų. Beveik visos jos jau pasirinkusios mažylius, su jais bendrauja, kai kuriuos globoja. Įtėvių mūsų šalyje laukia net 500 vaikų, dauguma – vyresni nei 10 metų. Jei įvaikinimo procesas nepaspartės, jie taip ir užaugs valdiškuose namuose, nepatyrę nei meilės, nei šilumos.

Užsieniečiams juos būtų galima greitai išdalyti, nes jie nesikrato vyresnių, ligotų, tačiau tokiu keliu eiti neketinama. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija svarsto, kaip paskatinti lietuvių šeimas įsivaikinti. Šį procesą galėtų paspartinti geresnės socialinės garantijos.

„Jei lietuvių šeima vaiką globoja, per mėnesį gauna 500 litų, o jei įsivaikina – nebegauna nieko. Taip neturėtų būti. Įsivaikinus vyresnius nei vienerių metų amžiaus vaikus mamos negauna vaiko priežiūros atostogų, tenka eiti nemokamų. Ne visi tai gali sau leisti – sunku susitarti su darbdaviais, be to, trūksta pinigų. Įsivaikinančios šeimos retai būna turtingos”, – kalba apie problemas tarnybos direktorė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos, vaikų ir jaunimo departamento direktoriaus Stepono Kulbausko teigimu, įvaikinimą ketinama prilyginti vaiko gimimui ir išmokėti įvaikinusiai šeimai vienkartinę išmoką įsikūrimui, tokią, kokią gauna susilaukusios naujagimio šeimos. „Vaikui, atėjusiam į naujus namus, reikia kraičio, pritaikyti gyvenamąją aplinką”, – svarsto specialistas.

Planuojama įteisinti vaiko priežiūros atostogas vienam iš įtėvių, nesvarbu, kokio amžiaus įvaikis. Jų metu būtų mokama pašalpa. Tai padėtų išgyventi šeimoms nelengvą adaptacijos laikotarpį.

Bus šalinamos ir kitos kliūtys. Vietoje įtėviams nustatytos amžiaus ribos ketinama įteisinti amžiaus skirtumo ribą, kas aktualu įvaikinant vyresnius vaikus. Bus mažinamas apeliacijos pateikimo laikotarpis, per kurį galima apskųsti teismo priimtą įvaikinimo sprendimą. Dabar tenka laukti kelis mėnesius, tuo metu vaiko įtėviai negali pasiimti, jis turi likti globos namuose ir dėl to labai kenčia.

Keičiasi visuomenės požiūris

„Jaučiame, kad padėtis gerėja. Įsivaikinti norintys žmonės jaučiasi saugesni, nes keičiasi visuomenės požiūris į įvaikintas šeimas ir įvaikius”,- pastebi O.Tarvydienė. Anksčiau tokioje šeimoje augančiam vaikui nederamai pasielgus buvo akcentuojama: ko norėti, juk iš vaikų namų paimtas.

Daugėja šeimų, kurios jau augina savas atžalas, ir dažnai ne po vieną, o dar paima vaikelį ir iš globos namų. Atsiranda pasiryžusių įvaikinti po kelis vaikus, brolius ar seseris, kad jiems nereikėtų išsiskirti. Tai liudija besikeičiant stereotipus, kad įsivaikinti ryžtasi tik tėvystės džiaugsmo nepatyrę, savų vaikų neturintys žmonės.

Giedrė Budvytienė