Dėl sovietinių visuomenės veikėjų trumparegiškumo iš Lietuvos išgabenta unikali senovinių variklių kolekcija. Dabar kurorto politikai skundžiasi, kad Palangoje, be gulėjimo paplūdimyje ir lankymosi kavinėse, poilsiautojams nėra ką veikti.
Nors aštuntąjį dešimtmetį Palangoje norėta įkurti senovinių variklių muziejų. Palangiškis liaudies meistras Vytautas Galdikas turėjo surinkęs 43 senovinius variklius.
Surinkinėjo kaimuose
„Velnias tūno mumyse, kiekvienas turi, tik reikia pabudinti. Nuo pat mažų dienų turėjau potraukį prie variklių. Prieidavau ir žiūrėdavau, kaip dirba. Man gražu, kaip jie pukši, kaip juda stūmokliai”, – pasakojo V.Galdikas.
Rimtai kolekcionuoti variklius V.Galdikas pradėjo būdamas penkiasdešimties, 1977 metais. Per penkerius metus buvo surinkęs jau 40 variklių.
„Draugas pasiūlė įsigyti vieną seną variklį. Taip ir užsidegiau. Turiu potraukį išsaugoti tai, kas sena, vertinga. Pagrindinis mano tikslas buvo įkurti variklių muziejų. Variklių ėjau ieškoti į kaimus. Iš lūpų į lūpas atsklisdavo kokia žinelė, kad toks ir toks gal turi variklį, ir eidavau”, – sakė V.Galdikas.
Senovinių variklių paplitimo teritorija didelė. Pradedant Klaipėdos apylinkėmis, tęsiant Telšiais, Skuodu ir baigiant Vabalninku. Tai daugiausiai angliški ir vokiški karbiuratoriniai, dyzeliniai, žibaliniai ir net garo varikliai. Dažniausiai variklių rasdavo apleistuose malūnuose, lentpjūvėse.
Turėjo lietuvišką variklį
Apie kiekvieną variklį meistras gali papasakoti ilgiausią istoriją. Tačiau brangiausias jam buvo Telšiuose draugo nurodytas keturių arklio galių garo variklis „Fliater”.
Rado jį jau užaugusiame miške. Teko kirsti taką per suaugusį mišką, samdyti galingą kraną. Meistras variklį buvo beveik visiškai suremontavęs. Norint paleisti, tetrūko vienos detalės.
Taip pat turėjo labai retą 1954 metų gamybos lietuvišką 25 arklio galių variklį. Svėrė dvi tonas. Tai buvo angliško „Blackstone” variklio kopija.
Buvo gavęs „International” amerikietišką žibalinį variklį, kelis vokiškus „Deutz”, „Pioner”.
Vienas iš įdomesnių eksponatų – maniežas. Tam tikru būdu pakinkytas arklys sukdavo dantratį, kuris buvo sujungtas su dar keletu dantračių. Taip susidarydavo pakankamai apsukų linams minti, grūdams kulti.
Variklius pardavė
Įkurti variklių muziejų V.Galdikas neturėjo pakankamai lėšų. Dirbtuvės mažos, dalį variklių teko laikyti lauke. Sunku buvo prižiūrėti, reikėdavo tepti, kad nerūdytų. Variklius apniko metalo vagys.
V.Galdikas pagalbos įkurti muziejų paprašė tuometinę Palangos miesto valdžią. Tačiau aštuntojo dešimtmečio visuomenės veikėjai idėjos nepalaikė. Jie manė, kad ši „bjaurastis” netinka kurortiniam miestui, toks muziejus tiktų nebent kaime.
Matydamas, kad svajonei nelemta išsipildyti, V.Galdikas variklius pardavė. „Norėjau, kad mano surinkti varikliai būtų išsaugoti. Todėl, kai 1987 metais į mane kreipėsi Maskvos politechnikos muziejaus darbuotojai, prašydami parduoti savo kolekciją – sutikau. Sumokėjo 12 tūkstančių rublių. Iš kolekcijos beliko tik keli eksponatai, prisiminimai ir dešimtis nuotraukų”, – su širdgėla pasakojo V.Galdikas.
Pagelbėjo žmona
Gausią variklių kolekciją prižiūrėti V.Galdikui padėjo žmona. Ji suprato vyro aistrą. Moteris apsivilkusi chalatą, paišina nuo galvos iki kojų tepdavo, dažydavo variklius, padėdavo užkurti.
Pardavęs turėtus variklius, V.Galdikas dar įsigijo tris. Įspūdingiausias – iš Darbėnų malūno atsigabentas angliškas dyzelinis „Robson” 50 arklio galių variklis. Pirko už 2 tūkstančius litų. Variklis pagamintas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vien jo sraigtas sveria tris tonas.
Vincas Grigas