Ant Lietuvos korupcijos medžio auga 1,3 milijardo litų – tiek, organizacijos „Transparency International” Lietuvos skyriaus duomenimis, šalies verslininkai per metus išleidžia kyšiams.
Nešvarių rankų sistema šalyje klesti, o atsakingi pareigūnai tegali pavirkauti, kad nusikaltėliai turi geresnes galvas, techniką ir moka supainioti reikalus taip, kad korupcijos vandenyne sumeškeriojamos tik menkos žuvelės.
„Teisėsauga, bijau, kartais tampa tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis į darbą paleidžiamu įrankiu. Pastumti mane reikėjo tiems, kurie labai aistringai veržėsi į mano vietą”, – taip „Vakarų ekspresui” situaciją apibūdino buvęs Seimo narys Virginijus Martišauskas, už kyšio reikalavimą pirmos instancijos teisme jau nuteistas pusantrų metų kalėjimo.
Kitos bylos prieš galimai korumpuotus politikus virsdavo šou, kuriame buvo elgiamasi taip, kad niekas nieko nesuprastų.
Kaltina sistemą
Spalio 7 dieną Klaipėdos apygardos teisme buvo perskaitytas nuosprendis, kuris nuo suolų pašokdino ne tik į kyšininkavimo skandalą įklimpusį buvusį parlamentarą V. Martišauską, bet ir prokurorus – valstybės kaltintojus, kurie paprastai teisiamajam prašo maksimalios bausmės.
Teismas buvusiam politikui skyrė 1,5 metų nelaisvės už tai, kad pernai vasarą jis iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Kęstučio Šiliausko reikalavo 10 tūkst. litų „paramos” rinkimų kampanijai.
Pats V. Martišauskas savo kaltę neigia ir tikina uostamiesčio teismo sprendimą apskųsiantis Lietuvos apeliaciniam teismui.
„Vakarų ekspresui” susisiekus su šiuo buvusiu Seimo nariu ir pasiteiravus, kaip šis vertina skandalą, pašnekovas teigė esantis įsitikinęs, jog šioje situacijoje ragus parodė ne teisėsauga, o „visai kita sistema”.
„Nesiruošiu kuo nors kaltinti teisėjų. Jie taip pat tik žmonės ir juos, deja, kartais taip pat veikia ta pati sistema. Joje vienokius ar kitokius sprendimus nulemia ne tik įstatymo raidė, bet ir kitokios vertybės: grupės, draugų interesai, baimė, pinigai, brangūs ir pigūs daiktai. Juk ir medicinoje panašiai atsitinka – paima, ir papjauna žmogų. Svarbu tik teisingai diagnozę surašyti”, – tvirtino V. Martišauskas.
Tik ponas Niekas
Vertindamas teisėsaugininkų darbą, V. Martišauskas jiems priskyrė marionečių vaidmenį.
„Jie šioje istorijoje dirbo labai paprastai: parašė scenarijų apie tai, kaip vienas duoda, o kitas ima kyšį. Deja, aktoriai blogai suvaidino savo vaidmenis. Panašiai, kaip sename sovietiniame kalambūre, kur valdžia apsimeta, kad moka atlyginimus, o darbininkai – kad dirba. Mūsų atveju vienas vaidino duodantis, kitas – imantis kyšį. Tik pernelyg ilgai ir skaudžiai užsižaidėme”, – sakė politikas.
Save jis ironiškai pavadino ponu Nieku ir retoriškai klausė, ar kas nors nors šiek tiek pažįstantis gyvenimą Vakarų Lietuvoje galėtų patikėti, jog „K. Šiliauskas toks bejėgis, kad be kyšio ponui Niekam prapultų”.
Pašnekovas nesutiko, kad egzistuoja savarankiška politinės korupcijos rūšis, nes viskas esą sukasi interesų sistemoje, kuriai nepriklausantys, V. Martišausko žodžiais tariant, tenekiša savo nosies.
Tad buvęs Seimo narys, galimam kyšiui gauti pasirinkęs patį primityviausią ir jau atgyvenusį būdą – pinigus vokelyje, – šiuo metu piešia liūdna vaizdą.
„Mano misija – baigta. Šiandien svarbiau, kaip šį metus vykstantį košmarą atlaikys mano šeima”, – sakė jis.
Subliuškusi byla
Politinė korupcija egzistuoja – tą patvirtino daugelis „Vakarų ekspreso” kalbintų pašnekovų, tačiau jai pažaboti Temidė ne visada parodo tokį rūstų veidą, kaip V. Martišausko atveju.
Šio politiko reikalauti 10 tūkst. litų nublanksta prieš 140 tūkst. litų, kurie už įstatymų leidyboje palankius sprendimus buvo „paišomi” į korupcijos skandalo mėsmalę papuolusiems buvusiems Seimo nariams Vyteniui Andriukaičiui, Vytautui Kvietkauskui ir Arvydui Vidžiūnui.
Nors korupcijos džiną iš butelio paleidusi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) sukėlė uraganą parlamente, istorijos nusirito net iki Europos Sąjungos (ES) struktūrų, buvę įtariamieji šiuo metu vaikšto laisvėje ir užima aukštus politinius postus.
Skandalo atomazgoje krito ne tų, kurie galimai ėmė kyšius, o apie tai viešai prabilusių pareigūnų galvos – atsistatydino STT vadas Valentinas Junokas, o tuometinis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius nebaigė savo kadencijos, užsivilko Aukščiausiojo Teismo teisėjo mantiją ir buvo priverstas viešai atsiprašinėti, kad parlamentarus įtarė.
Šiuo metu advokatu dirbantis buvęs ilgametis STT direktorius V. Junokas kovą su korupcija „Vakarų ekspresui” apibūdino taip: „Tie, kurie užsiima kyšininkavimu, visada žengia į priekį greičiau nei tie, kurie juos gaudo”.
Politiniai motyvai
V. Junoko įsitikinimu, kai yra bandoma sučiupti kyšininkavimu įtariamą politiką, jis visuomet ima šaukti skambiomis frazėmis – „susidorojimas”, „politinė byla”, „viešieji ryšiai”.
Tačiau po STT agentų skalpeliu buvę tariami kyšininkai Seimo nariai mano kitaip: „Teisėsaugininkų darbą reikėtų gerinti šimtus kartų. Jie iš oro gali kurpti korupcines bylas ir taip demonstruoti savo nebrandumą”, – „Vakarų ekspresui” sakė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas V. Andriukaitis.
Jo nuomone, korupcija egzistuoja ten, kur yra užsakymų, tačiau įstatymų leidyboje esą tai negalioja, nes priimti vienai interesų grupei naudingą teisės aktą be viešumo neįmanoma, be to, tektų papirkti pusę Seimo.
„Į mūsų skandalą sureagavo Europos Komisijos kovos su sukčiavimu ir pinigų plovimu biuras, kuris vėliau pateikė išvadą, kad prieš mus pradėti tyrimą nebuvo pagrindo. O bylos tyrėja skandalo peripetijas nagrinėjusios parlamentinės komisijos vadovui pasakė, kad su tokia STT medžiaga į tualetą, o ne į Seimą reikėjo eiti”, – ant pareigūnų dantį griežė neva 95 tūkst. litų kyšio gavęs V. Andriukaitis.
Korupcinės bylos yra itin sudėtingos, jose begalė smulkmenų, politikos, todėl Seimo nario profesiniai įgūdžiai leidžia daryti išvadą, jog trijų „kyšininkų” skandalas buvęs naudingas ar net užsakytas siekiant politinių pliusų.
„Juos prieš rinkimus gavo Viktoro Uspaskicho Darbo partija, skandalu naudojosi parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas bei tuometinis prezidentas Rolandas Paksas”, – teigė V. Andriukaitis.
Prašė ir prašys
Po pernykštės vasaros skandalo į duobę nekrito ir V. Kvietkauskas – jis laimėjo konkursą ir dirba Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriumi.
„Vakarų ekspresui” šis esą 25 tūkst. „paramos” gavęs politikas tvirtino, jog teisėsaugos institucijos neva buvo panaudotos kaip instrumentas, siekiant politinių tikslų.
„Kiekvienas, kuris turi galimybę tampyti virvutę, gali laužyti žmonių likimus, apdergti ir apšmeižti. V. Junokas ir A. Klimavičius rimtais veidais sako, kad čia nieko neįvyko, tik buvo atliktas tyrimas. Tai buvo politinis užsakymas, nes prokurorai, tik atsiradus galimybei, visą medžiagą atidavė Seimui. Jie negirdėjo mūsų, nors atsisakėme parlamentaro mandatų ir prašėme mus tardyti”, – sakė V. Kvietkauskas.
Jis teigė labai nusivylęs prezidentu Valdu Adamkumi, kuris į Aukščiausiojo Teismo rūmus įleido A. Klimavičių.
„Anksčiau nevykėlius siųsdavo mokytis, o ne į tokias atsakingas pareigas. Juokinga, kai mus apkaltino prašius paramos, nes visi prašo, prašė ir prašys jos prieš rinkimus”, – atviravo pašnekovas.
Jis teigė labai gerai pažįstantis V. Martišauską ir manantis, kad šis pateko į pinkles.
„Jis nėra nei kyšininkas, nei sukčius. Manau, koją pakišo jo žurnalistinis smalsumas, buvo įdomu pažvelgti, kas čia darosi”, – svarstė V. Kvietkauskas.
Nėra vieno tikslo
Muilo burbulu virtusią korupcijos Seime bylą itin kritiškai vertino ir buvusi parlamento Antikorupcijos komisijos pirmininkė Nijolė Steiblienė.
„Susidaro įspūdis, kad STT medžiaga ir pateikti faktai buvo jų pačių reikalas. Tarp teisėsaugos institucijų nėra jokio bendradarbiavimo, aš nematau, kad būtų siekiama vieno tikslo. Aš vertinu efektyvumą, kuris nėra nei skaičiuojamas, nei matuojamas. Valstybė institucijoms duoda pinigų, o jie kasmet inkščia, kad lėšų trūksta. Taip yra, nes jiems visai neįdomus darbo efektyvumas”, – mūsų dienraščiui sakė Seimo narė.
Ji taip pat tikino, kad trijų „kyšininkų” istorija buvo „politinių jėgų reikalas”.
„Antra vertus, sulaikomi ar į dienos šviesą ištempiami tik vadinamieji buitiniai kyšininkai. Didžioji korupcija – neatskleista. Paradoksas, tačiau gaudyti kyšininkų į valstybines institucijas ateinama iš visuomenės, kurioje 60 proc. žmonių sako, kad geriau jau duosiu kyšį”, – svarstė politikė.
Tačiau V. Junokas leido sau juokauti, kad kova su korupcija reikalauja aukų ir nepripažino, kad STT parlamentarų skandale elgėsi neprofesionaliai.
„Reikia keisti pačių politikų elgesio taisykles. Žmonės turėtų matyti, kad kovojama su didžiąja korupcija. Labai svarbu, kad pirmiausiai būtų diegiamas nepakantumas korupcijai, nes sučiupti kyšininką išties labai sudėtinga. Abi pusės yra suinteresuotos. Pavojingiausia korupcija klesti teisėsaugoje ir politikoje”, – sakė buvęs Lietuvos agentas Nr. 1.
Nepaisant istorijų absurdo, trijų galimų kyšininkų skandalas davė naudos – pakeitus Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą, politinėms partijoms iš valstybės lėšų skiriama daugiau pinigų. Tai neva galėtų pristabdyti rinkimų rėmėjų paieškų vajų ir priklausomybę nuo geradarių po rinkimų.
Denisas Nikitenka