Pasitraukę iš scenos ir aktyvios veiklos menininkai bando naujai įprasminti savo būtį
Ateina diena, kai aktoriai, dainininkai, šokėjai yra priversti palikti sceną.
Visą gyvenimą menui atidavusius žmones žeidžia nepritekliai.
Ne mažiau skaudi – kūrybinė, psichologinė, emocinė atskirtis, ne vieną gramzdinanti į depresiją.
Todėl žymūs menininkai ieško naujų saviraiškos būdų ir galimybių užsidirbti duonai, augina anūkus, pasineria į pomėgius.
Pailsi dirbdamas sodyboje
Žymiausiam Lietuvos tenorui Virgilijui Noreikai ir jo žmonai garsiai balerinai Loretai Bartusevičiūtei gerai pažįstami baleto artistų ir dainininkų, pasitraukusių iš aktyvios veiklos, rūpesčiai. „Daugelis gauna tokias menkas išmokas, kad net ir papildomai užsidirbdami kaip repetitoriai verčiasi labai sunkiai”, – piktinasi maestro.
Jie jau primiršti, jaučiasi nereikalingi, o valgyti reikia. Norėdami galą su galu sudurti ir baigę karjerą turi lakstyti per kelias vietas.
Tarsi būtų mažai prisilakstę – dauguma ne tik pluša scenoje, bet po repeticijų skuba dėstyti ar dar kokius nors užsiėmimus veda. Aria kelis dešimtmečius, sveikatą praranda, ir ko sulaukia? Dėl duonos kąsnio turi vėl plėšytis.
„Sudėjus mūsų abiejų pensijas, susidaro tiek pinigų, kad užtenka pragyvenimui. Be to, žmona šiemet baigė baleto pedagogikos bakalauro studijas, dirba repetitore, o aš jau antri metai vadovauju Valstybinio operos ir baleto teatro operos studijai pagal kūrybinį kontraktą, užsidirbu papildomai. Dar kelis kartus per mėnesį padainuoju už honorarą”, – nesiskundžia gyvenimu maestro.
Tačiau buvo laikotarpių, kai teko dėl pinigų išvažiuoti dirbti į Taliną.
Ne iš gero gyvenimo kelis kartus per mėnesį V.Noreika ten skrisdavo ir praleisdavo po 10 dienų. „Penkerius metus taip važinėjau. Kas man beliko, kai valdžia iš dirbančių pensininkų nutarė pensijas atimti”, – prisimena dainininkas. Kai tik situacija pasikeitė, tuoj grįžo į Vilnių.
Vasarą daugiausiai laiko maestro praleidžia sodyboje prie ežero netoli Vilniaus, Valkininkuose, kur geriausiai pailsi ir atsipalaiduoja. V.Noreika pasakoja, kad yra prisiekęs žvejys. Tai mėgstamiausias jo laisvalaikio užsiėmimas. Tačiau imasi ir darbų – prižiūri medelius, tvarko namą. „Rytoj žadu nupurkšti agrastus, mačiau, kažkokie vabalai puola. Kad tik nelytų”, – sako susirūpinęs.
Įkūrė baleto studiją
Ypač skausmingai nuėjimą nuo scenos išgyvena baleto artistai, nes į pensiją jie išeina labai anksti, dar kupini jėgų, energijos, noro išreikšti save. Praeityje garsi primabalerina Leokadija Aškelovičiūtė sunkiai susitaikė su išėjimu iš Operos ir baleto teatro. Po to padirbusi teatre repetitore 10 metų turėjo išeiti, nes dirbantiems pensininkams nebemokėtos pensijos.
Tačiau primabalerina vos pusmetį išsėdėjo be darbo. 2001 metais ji įkūrė Baleto institutą, siekiantį populiarinti baleto meną. Kartu atidarė vaikų estetinio lavinimo studiją, kurioje jie mokomi baleto. L.Aškelovičiūtė jau išugdė kelias dešimtis mažųjų baleto šokėjų. Čia lankosi ir suaugusieji, norintys būti lankstūs.
Kita garsi balerina Neli Beredina karjerą baigė 1998 metais. Šiuo metu ji yra baleto pedagogė, perduoda šio meno paslaptis mokiniams B.Dvariono ir M.K.Čiurlionio meno mokyklose.
Tačiau moteris neslepia, kad šios veiklos jai per maža, o prisiminti sceną – vis dar skaudu. Neseniai ji baigė aukštąsias šokio pedagogikos studijas.
„Rytais ilgai miegu, paskui tvarkausi, einu į parduotuvę. Vėliau rengiuosi į užsiėmimus”, – nenoriai kalba apie savo kasdienybę N.Beredina. Maža pensija buvusią baleriną pasmerkė nepritekliams, tačiau ji nenori skųstis ir dejuoti. „Dabar vasara, kaip nors pragyvensiu, o rudenį pažiūrėsim, gal bus geriau”, – svarsto.
Tapo kosmetikos reklamos veidu
Garsiai teatro ir kino aktorei Vaivai Mainelytei dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jau prieš daugiau kaip dešimtmetį kartu su būriu kolegų išėjusiai iš teatro teko sukti galvą, kaip užsidirbti pragyvenimui. Kurį laiką ji dirbo vadybininke – pardavinėjo „Danutės” pyragus. Vėliau įsidarbino lietuvišką kosmetiką gaminančioje bendrovėje.
„Iki šiol esu „Ineco” kremų ir kvepalų veidas, jie pavadinti mano vardu „Vaiva M.”. Nemažai tenka važinėti po Lietuvą pristatinėjant kosmetiką”, – sako aktorė. Ir priduria: „Nemanykite, kad man tai labai didelis džiaugsmas ar patenkina savimeilę. Ši veikla – duonai. O širdžiai turiu kitų užsiėmimų”.
Praėjusį rudenį, žiemą ir šį pavasarį aktorė su keliais kolegomis važinėjo po Lietuvos mokyklas, kitas kultūros bei švietimo įstaigas su specialiai S.Nėries jubiliejui parengta programa, skaitė jos poeziją. „Visas gyvenimas atiduotas scenai, sunku visai nuo jos nutolti. Bet negaliu labai skųstis, filmavausi televizijos seriale „Dapkai ir Butkai”, dar vaidinu viename spektaklyje Nacionaliniame dramos teatre”, – pasakoja.
Ji nebenori prisiminti skaudžių praeities akimirkų, kai teko iš naujo kabintis į gyvenimą. „Išgyventi man labiausiai padėjo artimieji. Gyvenu kartu su dukters Dovilės šeima, dviem anūkais – vienam 12, o kitam 4 metai. Tad kaip močiutei ir rūpesčių, ir malonumų netrūksta”, – juokiasi aktorė.
„Stengiuosi negalvoti, kaip reikės išgyventi iš 300 litų pensijos. Gerai, kad aš optimistė. Dar esu sveika, turiu rankas ir kojas, užsidirbu, yra žiūrovas, kuris mane myli. Tačiau mano kartos menininkams sunku. Jie palikti likimo valiai, pasmerkti nepritekliams. Nors scenai, žiūrovams atidavė visą gyvenimą, sveikatą. Ne visi šią įtampą išlaiko. Reikia būti labai stipriam”, – svarsto pašnekovė.
Atsidavė pomėgiui tapyti
„Skraidau kaip ant sparnų. Ką tik sugrįžau iš Paryžiaus, esu pilnas įspūdžių”, – vos pakėlęs telefono ragelį ima pasakoti aktorius Algimantas Masiulis, tačiau nesutinka išduoti, ką ten veikė. Teatre sukūręs arti 200, o kine – apie 90 vaidmenų aktorius vis dar vaidina – naujame Kauno dramos teatro pastatyme „10 indėniukų”, o 2003 metais filme „Jonukas ir Grytutė” sukūrė žaismingą ir šiltą senelio vaidmenį.
Net ir sunkiais momentais, kai pritrūksta aktyvios veiklos, jis nesėdi sudėjęs rankų. Kai sumažėjo vaidmenų, A.Masiulis atsidavė pomėgiui tapyti. Aktorius lieja akvareles, piešia anglimi, pastele. Rašo dienoraštį, skaito, sudarinėja poezijos kompozicijas. Prieš keletą metų išleido knygą simbolišku pavadinimu „Tema: visada yra galimybė”.
Paklaustas, ar menininkas, pasitraukęs iš aktyvios veiklos, šiandien Lietuvoje gali oriai gyventi, aktorius tik numoja ranka: „Apie tai net gėda kalbėti”. A.Masiuliui nepavyksta būti dideliu optimistu, kai mato, kad šalia žmonės vargsta, neturi darbo, kolegos menininkai skursta. Tuo tarpu apie savo rūpesčius jis nelabai linkęs kalbėti, nors kaip ir daugelis į pensiją išėjusių aktorių verčiasi sunkiai.
Redaguoja literatūros mėnraštį
2003 metų Nacionalinės premijos laureatas rašytojas Petras Dirgėla, vienas ir kartu su broliu Povilu parašęs ir išleidęs daugiau kaip 18 knygų, sako, kad šiandien menininkai yra atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje.
Visą gyvenimą sąžiningai dirbę staiga suvokia, kad užsitarnavo tik menkutę pensiją, nes taip jau įstatymai sudėlioti.
„Jei pasirinkai tą kelią, nėra ko skųstis. Kita vertus, visuomenė, kuriai nebereikia meninės kūrybos, nebrandi. Verslas taip pat turėtų būti apsitraukęs bent plonyte kultūros luobele, kad kultūra galėtų dalyvauti visuomeninės minties apyvartoje ir gyvenime. Deja, to labai pasigendu”, – svarsto po kelių metų šešiasdešimtmetį švęsiantis P.Dirgėla.
Rašytojo receptas, padedantis išsiversti, paprastas: reikia mokėti suktis ir sunkiai dirbti, o ne vaikštinėti ir dejuoti, kad esi vargšas menininkas. „Turi būti apsukrus. Jei nesi žioplas, gyvenime veiklos niekuomet nepritrūks. Man irgi netrūksta. Be rašymo, turiu ir darbelį – esu mėnraščio „Metai” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Taip ir gyvenu pamažu”, – be didelio entuziazmo nutęsia P.Dirgėla.
Pasinėrė į rašymą
Kauno akademiniame dramos teatre, kur aktorė Doloresa Kazragytė dar vaidina trijuose spektakliuose, sužinojau, kad ji susirgo. Tačiau telefonu atsiliepė visai žvalus balsas: „Jau baigiu išsikapstyti. Buvo užpuolusi baisi angina. Kai atšilo, puoliau maudytis ežeruose. Užmiršau, kiek man metų”, – nusikvatoja puikiai nusiteikusi aktorė.
Jos gyvenimas, kuriame būta daug sunkių akimirkų, pastaruoju metu šviesėja. D.Kazragytė gauna dvi pensijas, iš viso per 700 litų. „Dar kviečia mane į koncertus, susitikimus, spektaklius, neseniai Marijampolėje pagal sutartį vaidinau J.Grušo dramoje. Ir buto problemos pamažu sprendžiasi”, – pasakoja pašnekovė. Praradusi jį, nuomojosi kambarį, kuriame net stalo nebuvo.
D.Kazragytė išleido esė ir trumpų novelių bei prisiminimų knygas „Tiltas be turėklų”, „Gyvenimas prieš gyvenimą” ir „Kasdienybės rožinis”. Aktorė neslepia, kad rašymo ėmėsi po kelis mėnesius negaudama vaidmenų. Sunkiais gyvenimo tarpsniais atsigauti padėdavo buvimas gamtoje, sodyboje netoli Labanoro girios, prie ežerų. Ir, žinoma, tikėjimas, kad rytoj bus geriau.
Nelaukė pagalbos iš šalies
„Jau geras pusmetis, kai dirbu žurnale „Veikli”, turiu savo rubriką „Džentelmenų klubas” ir dar rūpinuosi reklama. Esu patenkinta, sekasi gerai”, – linksmai pasakoja garsi kino aktorė Gražina Baikštytė. Daugiausiai Rusijos kine vaidinusi aktorė apgailestauja, kad ten jos nebekviečia. Nebent į kokį kino festivalį nuvažiuoja, tačiau mažytė viltis suvaidinti viename kitame filme dar rusena.
Gražina neslepia, kad buvo ir sunkesnių momentų, kai jautėsi niekam nebereikalinga. Tačiau ji nelaukė pagalbos iš šalies, o pati su savimi kovojo, ieškojo išeičių. Perėjimas į visiškai naują veiklos sritį vyko palaipsniui, todėl nebuvo labai skausmingas. Juolab kad rašyti visuomet sekėsi. Žinoma, reikėjo prisitaikyti, save naujai atrasti. Kompiuterines technologijas įvaldyti padėjo dukros.
„Kai nustojau aktyviai vaidinti, iš pradžių su malonumu atsidaviau šeimai. Gaminau valgį, tvarkiausi namuose, prižiūrėjau vaikus. Bet jie jau užaugo. O vėliau pajutau, kad būti vien namų šeimininke man per maža. Nesu labai ryžtinga, tad prireikė laiko, kol suradau, ką veikti. Tai nebuvo lengva, ypač turint galvoje mano amžių”, – aiškina moteris. Darbą jai pasiūlė draugė.
Giedrė Budvytienė