Per jaunuolių įžūlumą šešiolikmetė neteko kojos

„Juk man dar tik šešiolika!” – prasiveržė Karolinos Sutkaitytės nuoskauda. Vakar suėjo penkios savaitės, kai Kauno Petrašiūnų vidurinės mokyklos moksleivė tarsi negali pabusti iš klaikaus sapno. Rugsėjo 15-osios tragedija negrįžtamai pakeitė ją pačią, jos gyvenimą. Dėl per tądien įvykusią avariją patirtų sužalojimų, vėliau atsiradusios infekcijos kaunietė neteko dešinės kojos.

Kraupi realybė

Jaunu, dar vaikišku veideliu riedėjo ašaros. Tačiau balse – jokio pykčio, nevilties. „Viskas bus gerai. Žinau, kad viskas bus gerai”, – vis kartojo Karolina. Tačiau visos jos mintys kol kas sukasi apie tai, kad nebėra kojos.

„Noriu namo, lova atsibodo”, – sako moksleivė, kurios organizmo funkcijas tebeseka aparatūra. Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje ji praleido jau daugiau kaip mėnesį. Kaunietė nuoširdžiai vardijo, kaip ja rūpinasi medikai, artimieji, draugai.

„Patinka, kai draugai ateina, bet pavargstu labai. Svarbiausia, kad šalia pabūna. Kas sunkiausia? Jūs turite omenyje fiziškai ar emociškai? Sunkiausia, kad neturiu kojos”, – atsakymo ilgai neieškojo moksleivė.

Galvojo, kad gąsdina

„Mačiau, kad mašina atvažiuoja tiesiai į mus, galvojau, kad sustos. Bernai dažnai gąsdina, specialiai sukioja vairą. Tikėjau, kad ir šį kartą taip yra”, – pasakojo Karolina.

Ji teigė atsimenanti viską iš tos dienos. Ir tą akimirką. „Man buvo šokas. Laikiausi už sienos ir žiūrėjau į savo koją. Negalėjau patikėti. Neskaudėjo. Bet vaizdas buvo baisus”, – neskubėdama, parinkdama žodžius kalbėjo mergaitė.

Kol kalbėjomės, šalia buvo mama Vita Sutkaitienė. Jai nuėjus pasikalbėti su medikais, Karolinos ranką laikė, kartkartėmis glostė skruostą sesuo Dalia.

Neįtarė, kas laukia

„Iš pradžių ant jo nepykau, bet dabar jau pykstu. Iš pradžių galvojau, kad viskas bus gerai, kad sugis koja. Nemaniau, kad teks iškęsti tiek daug skausmo”, – sakė Karolina, paklausta apie vaikiną, kurio vairuojamas automobilis ją prispaudė prie statinio sienos.

„Nė viena”, – nusišypsojo Karolina, paklausta apie mėgstamiausią pamoką. Ji rinktųsi lietuvių kalbos studijas. Šie visi dalykai, esantys už ligoninės sienų, mergaitei atrodo nepaprastai tolimi ir ne itin reikšmingi, palyginus su išgyventa tragedija ir laukiančiu ilgu gydymosi, o po to reabilitacijos laikotarpiu.

Visiškai pasikeitė kaunietės svajonės, net ir tos, kurių ji dar nebuvo sugalvojusi. Visos viltys šiuo metu sudėtos į sveikatą.

Neprarado sąmonės

„Taip nenorėjau, kad ji tądien kur nors eitų. Bet neprieštaravau. Žinot, kaip kartais atrodo būtina pasimatyti ar nueiti”, – pasakojo V.Sutkaitienė. Kas vyko toliau, moteris sužinojo iš pačios Karolinos. Šešiolikmetė po avarijos sąmonės neprarado.

D.Poškos gatvėje, Senamiestyje, K.Sutkaitytė su drauge Eda Misevičiūte ir mažai pažįstamu Marium stoviniavo netolies Edos namų. Karolina mamai pasakojusi, kad tuo metu keli vaikinai netoliese važinėjosi automobiliu. Moksleivė dar pagalvojusi, kad šitaip kvailiodami jie prisidirbs.

Trumpam automobilis buvo pradingęs. Vėl pasirodė. Važiuodamas į trijulės pusę lyg ir stabtelėjo, bet po akimirkos jo greitis vėl padidėjo. Pamatę pavojų, Eda ir Marius spėjo pasitraukti į šalį.

Užveržė su šuns pavadžiu

„Ją pritrėškė prie sienos! Karolina net nenukrito. Taip ir stovėjo, kol atvažiavo greitoji. Gerai, kad to nemačiau”, – emocijų neslėpė V.Sutkaitienė. Per avariją jos dukrai buvo sumaitota dešinė koja. Kairioji liko sveika.

Edos mama, Kauno Petrašiūnų vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja Vida Misevičienė, buvo viena tų, kurie atbėgo į pagalbą nukentėjusiai mergaitei.

„Avarija įvyko šalia mūsų namų. Jos negirdėjau, parbėgusi Eda pasakė. Puoliau į lauką. Automobilis jau buvo atstumtas. Kraujas liejosi upeliais. Visur buvo pilna kaulų čiulpų. Su šuns pavadžiu užveržiau Karolinos koją, kad nenukraujuotų. Vyras padėjo jai laikytis”, – pasakojo V.Misevičienė.

„Berniukas iš avarijos vietos nepabėgo”, – užsiminė apie automobilio vairuotoją V.Sutkaitienė. Todėl ji labai nustebo, kad, užuot atėjęs atsiprašyti, devyniolikmetis palatoje prašė, kad jam nepateiktų kaltinimų. „Sakė, kad labai blogai dėl to jaučiasi, pasėdėjo, palaikė Karolinos ranką”, – pasakojo mama.

Jos žiniomis, vaikinui iškelta baudžiamoji byla, tačiau nerimauja, kodėl per tiek laiko negavo jokių žinių, kaip vyksta tyrimas. Tačiau moteris pridūrė: svarbiausia, kad tas vairuotojas susimąstytų.

Dažnai susilaužydavo

„Paskambino Edos mama ir pasakė, kad Karolina susilaužė koją, todėl kartu su ja važiuoja į Klinikas. Sakė, reikėtų, kad ir aš atvažiuočiau. Nelabai išsigandau, nes Karolinai daug kartų yra kas nors lūžę – ji, kaip ir aš, serga osteoporoze”, – kalbėjo V.Sutkaitienė.

Dėl kaulų retėjimo moksleivė įvairius lūžius gydėsi 15 kartų, neskaitant smulkių. „Gipsiukai buvo dažni mūsų draugai. Abi buvom patyrusios, kad jei jau krentame, ką nors susilaužome. Dėl to Karolina labai nesijaudino. Buvo susigyvenusi, nes šia liga sirgo nuo vaikystės. Labai nesisaugojo, buvo judrus vaikas. Ir dviračiu važinėdavo, ir į medžius lipdavo”, – prisiminė kaunietė.

Pasak jos, Karolina mėgo pasėdėti prie kompiuterio, panaršyti internete, leisti laiką su draugais. „Norėjo lankyti šokius, sportuoti, bet dėl sveikatos negalėjo. Šiemet labai norėjo kokį nors būrelį lankyti, bandė rinktis, bet nesuspėjome”, – nuleido akis V.Sutkaitienė.

Teko rinktis tarp kojos ir gyvybės

Moteris su ašaromis akyse pasakojo, kaip dukra, po avarijos laukusi operacijos, ją guodė. „Tik tu nesijaudink, mama”, – kartojo jai Karolina, sėdėdama vežimėlyje. „Koks stiprus vaikas! Pati sėdi krauju paplūdusi ir mane guodžia!” – graudinosi V.Sutkaitienė.

Bandydami išgelbėti mergaitės koją, medikai atliko penkias operacijas. Tačiau visas pastangas niekais paleido infekcija. „Teko rinktis: koja ar gyvybė. Kas iš tos kojos tokiu atveju? Teko amputuoti. Juk grėsė pavojus gyvybei”, – kalbėjo V.Sutkaitienė.

Karolina po avarijos mažai kalba. „Silpna ji dar, šnekėti reikia jėgų. Apie ką kalbam? Guodžiamės abi”, – sakė V.Sutkaitienė.

Ji pasakojo, kad jau bandė aptarti su dukra, kaip teks gyventi išėjus iš ligoninės. „Tikriausiai imsim paskolą. Kojos proteziukas labai daug kainuoja, o mano alga ne per didžiausia. Dirbu siuvėja. Iki šiol buvau pasiėmusi biuletenį, kad galėčiau būti su Karolina, bet tuoj grįšiu dirbti, nes reikia uždirbti pragyvenimui”, – kalbėjo moksleivės mama.

V.Sutkaitienė teigė didelio palaikymo sulaukusi ir iš bendradarbių, ir iš Karolinos mokyklos. „Darbe, mokykloje renka pinigus Karolinos protezui, nuolat ateina jos kas nors aplankyti, vis skambina, teiraujasi apie sveikatą”, – dėkingumo aplinkiniams neslėpė moteris.

„Namuose turime ligotą močiutę. Kai abi su Dalia esame pas Karoliną, močiutę guodžia, slaugo Karolinos klasės draugai”, – džiaugėsi V.Sutkaitienė.

Paniška automobilių baimė

Tragedijos liudytoja buvusi E.Misevičiūtė draugę aplanko kasdien, kai tik tam neprieštarauja gydytojai. „Kalbamės apie ką nors linksmo. Arba pasišnekam, kad viskas galėjo baigtis ir blogiau, pavyzdžiui, jei būtume atsitūpusios”, – pasakojo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dešimtokė.

Ji po avarijos buvo labai prislėgta, ėmė paniškai bijoti automobilių, naktį nenori likti viena, todėl nakvoja tėvų kambaryje. „Karolina taip pat ėmė bijoti automobilių. Kartą klausė, kur jai reikės vaikščioti, kai pasveiks, kad išvengtų mašinų”, – prisiminė Eda.

Moksleivė draugę skatina neprarasti vilties. Sako ir tuo tiki, kad netruks, kol abi pereis Laisvės alėją. Karolina su tuo sutinka, bet su viena sąlyga: kad ten, kur vaikščios, nebūtų automobilių.

Jurgita Murauskaitė