Kauno Maironio gimnazija – viena iš nedaugelio mokyklų, kurioje poetinio žodžio bei aktorystės meno moksleivius moko žinomi aktoriai. Užsiėmimai vyksta kas savaitę, o kartais, prireikus, ir kasdien. Per dvejus metus gimnazistai spėjo atrasti scenos erdvę, pajusti alinančių repeticijų žavesį, tačiau su juo trokšta susieti tik savo laisvalaikį.
Naujokus traukia įvaizdis
Į pirmąją šio sezono repeticiją atėjo ir naujokų. Pasak senųjų Maironio gimnazijos aktorinio meistriškumo bei poetinio žodžio studijos narių, dažnai moksleiviai išsigąsta sunkaus darbo ir greitai meta šį užsiėmimą.
„Jie tiesiog įsivaizduoja, kad vos tik atėję gaus vaidmenis. Nepamąsto apie darbą, daug laiko bei ištvermės reikalaujančias repeticijas. Vos tik pakabinome skelbimus, kviečiančius mokytis aktorystės, atėjo keliasdešimt naujokų, tačiau vėliau iš jų liko tik keli. Kiti tikriausiai čia nerado to, ko ieškojo”, – kalbėjo vienas seniausių studijos narių abiturientas Tadas Mikštavičius.
Pradėti sunkiausia
„Šią studiją lankyti pradėjau prieš dvejus metus. Nors jau buvau vaidinusi Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklyje „Muzikos garsai”, per pirmąją paskaitą lipti ant scenos buvo nedrąsu. Bijojau ne mūsų vadovės, o kitų čia atėjusių savo bendraamžių reakcijos į mano etiudą. Mums liepė suvaidinti pyktį. Net neįsivaizdavau, kaip tai turėjo atrodyti. Vėliau supratau, kad baimintis nebuvo ko. Visi buvo labai draugiški ir noriai mokėsi aktorystės. Suvaidinti sekėsi puikiai, nors tuomet tik pagalvojau: Dieve mano, ką aš čia darau”, – kalbėjo septyniolikametė gimnazistė Ieva Ledeikaitė.
Pasak jos, iš pradžių buvo išties sunku. „Daugelis mano, kad vaidyba – tai ne darbas. Aš kategoriškai tai neigiu, kadangi aktorius į kiekvieną savo vaidmenį turi įdėti ne tokią jau mažą dalelę savęs. Repeticijos būna varginančios. Jų metu mes dainuojame, vaidiname trumpus etiudus, skaitome eiles ir bandome įsikūnyti į naujus vaidmenis. Visada sakiau: jei žmogus moka pinigus ir eina į tave pažiūrėti, privalai padaryti viską, ką gali, kad žiūrovas liktų patenkintas”, – pasakojo kaunietė.
Yra nuoširdesni
Šiuo metu aktorinio meistriškumo pamokas gimnazijoje lanko dvidešimt jaunųjų menininkų. Daugelis jų – abiturientai. Scenos paslaptis padedanti atskleisti Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorė Regina Laucytė džiaugiasi gauta galimybe dirbti su gimnazistais.
„Darbas su vaikais nuo darbo su profesionaliais aktoriais skiriasi tuo, kad moksleiviai yra nuoširdesni, iš jų ir pati daug ko išmokstu. Vesti šias pamokėles sutikau, kaip ir daugelis kitų tuo užsiimančių aktorių, dėl papildomo uždarbio”, – neslėpė R.Laucytė.
Ji teigė nenorinti, kad dukra, Gintarė Liorančaitė, taptų aktore, nes tam reikia beprotiškai didelio pasiaukojimo. „Šiandien aktoriaus profesija nėra prestižinė. Menininkui išgyventi dabar yra labai sunku”, – atviravo aktorė.
Svajoja būti prezidente
R.Laucytė veltui bandė nuo šio užklasinio užsiėmimo atkalbėti Maironio gimnazijos šeštoje klasėje besimokančią dukrą. „Vaidinti man išties patinka, tai įdomu. Tačiau kol kas aš sutinku su mama ir noriu, kad aktorystė liktų tik pomėgiu”, – sakė dvylikametė.
Mergaitė mano, kad tinkamiausias darbas jai būtų prezidentavimas. „Būsiu politike. Juk tam taip pat reikia daug vaidinti”, – su šypsena apie savo ateities planus pasakojo G.Liorančaitė.
Ji vaidinti pradėjo prieš kelerius metus. Jaunoji aktorė jau gali pasigirti vaidmenimis Kauno valstybinio akademinio dramos teatro spektaklyje „Anderseno gatvė”. Šiame pastatyme G.Liorančaitei atiteko princesės ir miestietės vaidmenys.
Renkasi patikimesnę specialybę
„Mūsų gimnazijoje sustiprintai dėstomi menai ir humanitariniai mokslai, todėl didelis dėmesys čia skiriamas ir teatrui bei kinui. Vienuoliktoje klasėje prasidėjo meninės raiškos užsiėmimai. Pasirinkau aktorinio meistriškumo bei poetinio žodžio studiją. Dar niekur neteko vaidinti, tačiau daug dirbsiu ir, tikiuosi, greitai išmoksiu visų aktorystės paslapčių. Manau, kad įgyta patirtis pravers stojant į Klaipėdos universitetą”, – sakė vienoliktokė Agnė Milda Matkaitytė.
Kiti jaunieji menininkai sakė taip pat esą sužavėti galimybe save atrasti scenoje ir pasinerti į kitokį pasaulį, tuo save praturtindami, tačiau kalbėjo apie aktoriaus profesijos rizikingumą, minėdami, kad gali būti sunku iš jos pragyventi. „Daugelis studiją lankančių mano draugų ketina rinktis realesnę specialybę, nes bijo rizikuoti. Jei jau stoji į aktorinį, turi būti tvirtai apsisprendęs, kad be scenos, publikos ir repeticijų negali gyventi. Beje, teko girdėti, kad stojamieji egzaminai būna išties labai keisti: jų metu reikia kuo originaliau pasirodyti ir kuo nors nustebinti komisiją”, – pasakojo abiturientė Rūta Bankauskaitė.
I.Ledeikaitė teigė norinti studijuoti leidybą. Pasak moksleivės, tai taip pat įdomi sritis, tačiau ne tokia rizikinga kaip aktorystė ar režisūros profesija.
Įveikti baimę
Vaidybos menas naudingas ne tik būsimiems politikams. Prancūzijos kino studijos „Pygmalion” aktoriaus meistriškumo mokyklos įkūrėjas aktorius ir režisierius Liukas Teisjė d’Orfėjus mano, kad aktorystės abėcėlės pramokęs vadovas ne tik geriau atliks savo vaidmenį gyvenime, bet ir išvengs nervingos atmosferos kolektyve. Pirmiausiai praktinių aktoriaus meistriškumo pamokų reikia vien tam, kad žmogus išmoktų įveikti baimę būti savimi.
Vienas svarbiausių dalykų – suprasti, kaip atrodo „kaukės”, realūs gyvenimo vaidmenys, kurių kartais imamasi net nesusimąstant. Viskas paaiškėja klausantis, kaip vyras nuobodžiai pasakoja apie įmonę, kuriai vadovauja, ir žaismingų atostogų įspūdžių, pilnų netikėčiausių palyginimų, juokelių.
Ne mažiau svarbu išmokti teisingai kvėpuoti (pilvu), atsipalaiduoti.
Karolina Marcinkevičiūtė