Apie santykius šeimoje parašyta storiausi tomai knygų, apginta tūkstančiai disertacijų, tačiau su šiomis problemomis kiekvienas susiduriame atskirai, unikaliai, nepakartojamai. Gana dažnai belieka savęs paklausti: kodėl vienu ar kitu atveju pasielgėme taip, o ne kitaip? Kodėl buvome nepakantūs, kategoriški ar nusikalstamai abejingi, nors apie tai buvome girdėję, skaitę ir, atrodo, supratę, kas gerai ir negerai? Matyt, dėl to, kad tai buvo kitų gyvenimų patirtis.
Idealizuota praeitis
Kaunietė Stasė Davidonienė, pasiūliusi dar kartą grįžti prie šios temos, parašė daug gražių žodžių apie savo motiną. „O rankų švelnumas! Kiek jos nudirbo, kol išaugino mus, savo vaikus. Atrodytų, turėjo būti didelės, stambios, o dabar – smulkutės, mažos… Ačiū Tau, kad išmokei mus pamatyti gėlės grožį, atskirti gėrį nuo blogio. Per lopšinę leidai suprasti dainos, muzikos paslaptis, išmokei mylėti žmones ir darbą.
Kodėl teko tiek daug iškentėti? Karas, sunkus pokaris, o Tu nepalūžai. Visa, kas geriausia ir gražiausia žemėje, sutelpa į vieną žodį Motina”, – taip rašė senyvo amžiaus moteris.
Ne vienas patyrėme, kad laikas, tarsi pats smulkiausias rėtis, rūpestingai atsijoja teigiamas ir neigiamas emocijas. Pirmąsias palikdamas atmintyje, o blogybes nukišdamas į patį tolimiausią minties užkaborį. Nėra abejonės, kad ir laiško autorė šeimoje patyrė neteisybių (bent taip tada atrodė), pati įskaudino tėvus. Tačiau išliko tai, kas brangiausia, pagaliau, ką norėtume prisiminti.
Kaltini kitą – esi „nesusitupėjęs”
Dabar šeimoje daug pykčio, nesusipratimų, nepagarbos vyresniam žmogui. Jau nekalbant apie vadinamąsias asocialias šeimas. Iš šono žiūrint, padoriose šeimose irgi visko pasitaiko. Z.Froidas, paklaustas, kaipgi tapti idealiais tėvais, su sarkazmu atsakė, kad ir ką darytumėte, vis tiek būsite bloga motina ar tėvas. Šis paradoksas, anot psichologų, ypač išryškėja paauglystėje, kai dėl bendraamžių įtakos, atžaloms atrodo, kad „seniai nieko neišmano”, o tik „trukdo gyventi”. Kartais prasideda įvairios protesto akcijos: pabėgimai iš namų, darymas atvirkščiai to, ko reikalauja tėvai ir pan. Tokie paauglystės ekscesai dažniausiai pranyksta, bet pasitaiko ir užsigulėjusios paauglystės. Kada jau gerokai sumitusios atžalos dėl visų nesėkmių gyvenime kaltina tik tėvus, nes anksčiau „neleido”, „nedavė”, „nepaskatino”. Tokius žmones specialistai pavadina infantiliais, kurie nesugeba suprasti, kad nėra idealių žmonių, net ir tėvų. Kad nėra pavyzdingi ir jie patys, kad dėl visų sėkmių ir nesėkmių reikia kaltinti ne tėvus ar kitus artimuosius, bet tik pačiam save, nes niekas kitas už tave negali nugyventi tavo gyvenimo. „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi”, – skelbia patarlė. O psichologai dar priduria: jeigu tvirtai įsigyvensime į „aukos” vaidmenį, tai savo gyvenimo šeimininku vargu ar kada nors tapsime.
Ši išmintis tinka beveik visais atvejais, ypač tada, kai patys tampame tėvais ir pagal „tą pačią muziką” pradeda mus kaltinti. Tokia gyvenimo patirtis padeda atsikvošėti ir suprasti, kokie neteisingi, o gal ir žiaurūs buvome savo tėvams.
Sunku peržengti nuoskaudas
Nėra vienodų šeimų, kaip ir vienodų žmonių, todėl vieniems vaikams atrodo, kad jų tėvai pernelyg dažnai kišasi į jų gyvenimą ir trukdo talentams atsiskleisti, o kiti reiškia priešingas pretenzijas. Tėvai užsiėmę savo darbais, rūpesčiais neturi laiko ar nenori tėviškai patarti, savo atžaloms pernelyg mažai skiria dėmesio.
Psichologai pataria bet kuriuo atveju nekaupti pagiežos. Apie sunkiai susiklosčiusius santykius šeimoje pakalbėti su specialistu, pasipasakoti vyrui ar žmonai, draugei, o gal net išsilieti dienoraštyje. Tik gerai įsisąmoninę nuoskaudas, galėsime pakilti virš jų. Kad ir kaip būtų, bet tėvai suteikė mums gyvybę, be jokios abejonės, daug ką paaukojo mūsų labui, todėl tiesiog būtina daug ką atleisti. O pirmiausia pasistengti išsiaiškinti ir suprasti elgesio motyvus. Paprastai tėvai savo atžaloms nori tik gero, o kokiais būdais to siekia, priklauso nuo žmonių išsilavinimo, tradicijų buvusioje šeimoje, gyvenimo diktuojamų iššūkių.
Antanina S. prisipažino, kad ilgai negalėjusi atleisti tėvui fizinių bausmių. Tik gerokai vėliau, kai ir pačios vaikai paaugo, netikėtai išsiaiškino, kad tėvą vaikystėje taip pat mušdavo. Nuo savo tėvų į kailį gaudavo ir jo senelis. Taigi tokia auklėjimo tradicija ėjo iš kartos į kartą ir ne taip jau lengva nuo jos ištrūkti.
Vis tik svarbiausia, kad vietoj meilės ir pagarbos neįsitvirtintų pagieža ir priešiškumas, kad tai nesitęstų metai iš metų. Tada jau gali pritrūkti laiko atsiprašyti. Nesmagi ta kaltės našta, todėl nesuvėlinkime jos atsikratyti.
Julius Lenčiauskas