Adamkaus širdis nesuvirpėjo

Pas neįgaliuosius prezidentą labiausiai domino televizoriai ir plastilinas.

Lengviau būtų nematyti

Prezidentui Valdui Adamkui norėjosi užsimerkti, bet jis didvyriškai laikėsi atsimerkęs. V.Adamkus žinojo, kad turi kažką pasakyti, tačiau sukrėstas šalies vadovas nerado tinkamų žodžių.

Tokių stiprių išgyvenimų pusdienį prezidentas patyrė būdamas šalia sulaužytų likimų savininkų – sunkias psichikos ir fizines traumas turinčių vaikų, vyrų, moterų bei senelių, taip pat – jų prižiūrėtojų.

„Kokia čia televizija?” – tik įžengęs į pensionato palatą paklausė V.Adamkus, įsmeigęs žvilgsnį į veikiantį nedidelį televizorių, bet tarsi nepastebėjęs likimo nuskriaustų žmonių, kurių aplankyti atvyko.

Pradžiugino šilta nuorūka

Į beveik 400 kilometrų kelionę, tarsi prisiminęs prieš rinkimus žarstytus pažadus apie Lietuvą be pamirštų žmonių, V.Adamkus išsirengė antradienio rytą.

Pirmoji stotelė – Plungės rajone, Stonaičių kaime esantis pensionatas.

Atvažiuojančio prezidento kortežo lauke prie durų laukė ir 32 metų moteris, prikaustyta prie invalido vežimėlio. „Laukiam, laukiam”, – patvirtino Asta ir užgesino visiškai sučiulptą cigaretę „Prima”.

Jau užgesintą, bet dar šiltą nuorūką akimirksniu stvėrė šalia sėdėjęs apie 40 metų vyras. Prisidėjęs prie lūpų, jis godžiai traukė nuorūką.

Trūksta Eriko, o ne Valdo

Tuo metu Asta ramiu balsu pasakojo apie savo tragediją: „Jau metai, kaip susižeidžiau ir nepaeinu.

Čia man atsibosta tų bobulių blevyzgas visą dieną girdėti. Čia daug neprotingų, vienas šoka, kitas dainuoja, trečias šūkauja visą dieną.

Turėjau draugą, Erikėlis vardu, ale anas žuvo. Dabar draugų nebeturiu. Net sesuo neatvažiuoja aplankyti – nemyli manęs. Kai maža buvau, ji nudraskydavo man rankas iki kraujo ir plaukus raudavo.

Aš namučio noriu. Pasiilgau namučių, laisvės”.

Paklausta, kokios pagalbos ji norėtų iš atvykstančio prezidento, Asta tik patraukė pečiais.

Šilumą skleidė tik Alma

„Uturutiutiutiu!” – riktelėjo viena socialinė darbuotoja, V.Adamkaus limuzinui įriedėjus į kiemą. Nors šalies vadovo atvykimas čia prilygo šventei, galima buvo susidaryti įspūdį, kad po pensionatą V.Adamkus vaikščiojo kaip po zoologijos sodą – nuo vietinių laikėsi per saugų atstumą, nerodė emocijų.

Artimi prezidento aplinkos žmonės jau seniai pastebėjo, kad V.Adamkus kaip žuvis vandenyje jaučiasi aukštuomenės priėmimuose ar bendraudamas su tauta per radiją, o akis į akį susidūręs su gyvenimo grimasomis būna lyg nesavas.

Padėtį gelbėjo Alma Adamkienė, tokiais atvejais nuoširdžiai susigraudinanti ir nevengianti parodyti šilumos.

Visas dėmesys – televizijai

Užėjęs į vieną pensionato kambarių, prezidentas susidomėjo: „Va, ir televizija! Čia savo televiziją turite, ar duoda?”

V.Adamkui buvo paaiškinta, kad prabangos dalykais pensionato gyventojus aprūpina turtingi globėjai, turtų turėti niekam nedraudžiama.

„Ta televizija yra lietuviška gamyba ar ne?” – temą tęsė V.Adamkus, įsispoksojęs į užsienietišką VIDO televizorių, per kurį LTV rodė animacinius filmukus.

Tada vieni pradėjo svarstyti apie VIDO, kiti – apie LTV. To išklausęs V.Adamkus pasakė „Ačiū labai” ir išėjo.

Eidamas pro fojė, kur susirinkę keliolika pensionato gyventojų žiūrėjo televizorių, V.Adamkus vėl prakalbo būtent apie šią mirgančią dėžutę. „Yra specialios mėgiamos programos, kada susirenka? Sporto varžybos, ne?” – teiravosi prezidentas.

Tamsoje pasijuto nejaukiai

Valstybės vadovą suglumino prietema muzikos terapijos kabinete. „Jūs sąmoningai aptemdėte kambarį!?” – stebėjosi V.Adamkus.

Kambariui parinktos raminančios spalvos, ten groja lyriška muzika, šviečia silpnos spalvotos lemputės, burbuliuoja akvariumas.

Socialinė darbuotoja pasakojo, kad relaksacijos kambarių buvo mačiusi užsienyje. „Kažką panašaus pabandėme padaryti ir čia. Žinoma, nepavyko”, – savikritiškai įvertino ji.

Prezidento nepastebėjo

Netrukus pensionato vadovas nuvedė V.Adamkų į dar vieną iš kambarių. Priėjusi prie įstaigos direktoriaus, viena čia gyvenanti pusamžė moteris įsikibo į direktoriaus ranką ir pabučiavo į alkūnę. „Nesupykit”, – traukdamasi atbulomis tarstelėjo ji.

„Va, ir prezidentas atvažiavo”, – pasakė direktorius.

V.Adamkus pralinksmėjo tik kitame kambaryje, kur gerai nusiteikusi sėdėjo 78 metų Jadvyga. Pensionate moteris gyvena jau trejus metus. Ji turi 50 metų mokytojos darbo stažą. „Mes gyvename labai gerai! Mums nieko netrūksta!” – džiaugsmingai paskelbė Jadvyga, už tokį teigiamą požiūrį sulaukusi V.Adamkaus pagyrų.

Tuo tarpu A.Adamkienė, užsišnekėjusi su moterų kambario gyventojais, atsisakė pasiūlymo prisėsti ir pasilikti čia ilgiau. „Ačiū, ačiū, bet aš jau eisiu”, – šypsojosi ponia Alma.

Šiuo metu Stonaičių pensionate gyvena 201 žmogus iš visos Lietuvos.

Staklės svarbiau už mergaitę

Aplankęs Skuodo neįgaliųjų Dienos veiklos centrą, V.Adamkus taip pat labiau domėjosi daiktais nei žmonėmis.

„Čia turime vaikučių, jie darbelius daro”, – svečiui užėjus į dirbtuves, gabius auklėtinius gyrė centro darbuotojos.

„Matau, net stakles turite!” – audimo įtaisą, o ne juo dirbančią mergaitę pastebėjo prezidentas.

Vaikams – saldainiai

„Kas ten būtų, kas bebūtų – be žaislų vaikai pražūtų”, – Adamkams dainavo Skuodo lopšelio-darželio specialaus poreikio vaikų ugdymo grupių auklėtiniai.

Žaislų V.Adamkus su žmona jiems nepadovanojo, bet davė visą maišą saldainių, šokolado.

Išklausęs pedagogų pasakojimų apie vaikų auklėjimą, V.Adamkus pasidomėjo: „O kaip pats pastatas?”

„Nepritaikytas. Toks, kokį gavome”, – apgailestavo darželio šeimininkai, bet pridūrė, kad įsikurti jiems padėjo organizacija „Caritas”.

„Yra visokių struktūrinių fondų. Negalima panaudoti?” – klausė prezidentas, raginęs visaip ieškoti įstaigai finansavimo.

Reklamavo plastiliną

Aukštiems svečiams darželyje buvo rodomi vaikų dirbiniai, daug jų nulipdyta iš plastilino ar molio. V.Adamkus paaiškino, kodėl plastilinas vaikams yra geresnis už kitas medžiagas: „Plastiliną galima išminkyti ir vėl naudoti”.

Apžiūrinėdamas vaikų darbelius, prezidentas stengėsi būti mandagus: „Čia gražu. Ir čia gražu”.

Tik užėjęs į kineziterapijos kabinetą, V.Adamkus pastebėjo ten sportuojantį berniuką. „Čia kiekvieną dieną darot? Ir matot pagerėjimus?” – terapeutės pasiteirauti apie žmogų susiprato prezidentas.

„Taip! Anksčiau jis vaikščiodavo silpnai. Net stovėdamas vietoje griūdavo”, – apie cerebrinio paralyžiaus ištiktą berniuką papasakojo specialistė.

„Ekstra žinios”