Pigūs apdarai – ne yda

Specialistai teigia, kad lietuviai tampa vis reiklesni – jiems reikia kokybiškų ir nebrangių drabužių. Valstybės institucijų ir gyventojų keliami didesni reikalavimai prekeivius dėvėtais rūbais verčia neatsilikti nuo naujų drabužių parduotuvių ir išlaikyti savo pirkėjus.

Dar atkurtos nepriklausomybės pradžioje iš užsienio plūstelėjusių dėvėtų drabužių prekyba buvo mažiau reguliuojama ir joje būdavo įvairiausių pažeidimų. Šiandien tokią prekybą prižiūri ne viena valstybės institucija. Tačiau specialistai painiojasi tarp šūsnies dokumentų. Tik įsikišus dienraščio žurnalistams, policijos pareigūnas sužinojo, kad dėvėtų rūbų prekyba gatvėje yra nelegali.

Nežinojo nutarimo

Prekyba naudotomis prekėmis leidžiama tik prekyvietėse ir specializuotose parduotuvėse. Tačiau ne viename kaime ar mažesniame miestelyje padėvėtais rūbais prekiaujama tiesiog ant žemės patiesus polietileno plėvelę.

Klaipėdos rajono policijos komisariato prevencijos poskyrio viršininkas Gediminas Radzevičius iš pradžių teigė, jog tokius prekeivius jie nuolat tikrina ir pažeidimų beveik nesą. Pareigūnas aiškino, kad prekyba lauko sąlygomis yra leistina, žmogus tik privalo turėti patentą ar verslo liudijimą.

Tačiau Klaipėdos rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Violeta Brazlauskienė užtikrino, jog naudotomis prekėmis galima prekiauti dviejose vietose: turgavietėje arba parduotuvėje.

Po kelių pokalbių su dienraščio žurnalistais ir rajono savivaldybės specialiste G. Radzevičius pripažino, kad suklydo. Tik dabar jis sužinojo, kad prekiauti dėvėtais rūbais lauko sąlygomis ne prekyvietėje yra draudžiama. Pareigūnas atsiprašinėjo, kad nebuvo išsamiai susipažinęs su dokumentais.

Neveiksminga kova

Dėvėtų daiktų galima įsigyti prie Dituvos sodų pagarsėjusiame turgelyje. Už prekybą viešose vietose atsakingos yra seniūnijos. Tačiau Priekulės seniūnijos, kuriai priklauso ir Dituvos kaimas, seniūnas Valerijus Velkas patvirtino, jog oficialiai turgus nėra užregistruotas. Kad dėvėtais daiktais galima prekiauti tik turguose arba parduotuvėse, jis taip pat nežinojo. Seniūnas negalėjo atsakyti, ar uždraus prekybą. Anot jo, kur kas didesnė problema būtų, jei tokiomis sąlygomis prekiautų maisto produktais.

Prevencijos poskyrio viršininkas taip pat teigė, jog nepuls bausti nelegaliai prekiaujančių žmonių. Pareigūnas bandė į viską žiūrėti iš žmogiškosios pusės. Anot jo, kaimo žmogui gerai, kai gali nusipirkti pigų drabužį. Be to, daug kam tokia prekyba yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl nesinori atimti paskutinės duonos. „Iš pradžių įspėsime. Jei neklausys – bausime”, – sakė G. Radzevičius.

Nelegali dėvėtų rūbų prekyba klesti visoje Lietuvoje. Klaipėdos rajono savivaldybės atstovė V. Brazlauskienė teigė, jog bandyti pažaboti nelegalus – tai lyg kova su vėjo malūnais. „Kol žmonės pirks, tol bus ir pasiūla. Čia kaip užburtas ratas – nors tokia prekyba yra draudžiama, tačiau visų toleruojama”, – teigė specialistė.

Gali užsikrėsti

Gyventojai taip pat skirtingai atsiliepia apie vadinamąją dėvėtų rūbų prekybą ant gatvės. Vienus tiesiog atbaido tokių skudurynų vaizdas. Nors kartais lauke pigūs rūbai yra sukabinti, tvarkingai surūšiuoti, tačiau pirkėjai neturi galimybės pasimatuoti.

Vienoje uostamiesčio nebrangios aprangos parduotuvėje sutikta klaipėdietė Aušra pasakojo, kad dėvėtos aprangos nusiperka ne tik parduotuvėse, bet ir kaime tiesiog ant šaligatvio. „Mes su dviem mažamečiais vaikais dažnai važiuojame pas senelius į kaimą. Ten dažnai atvažiuoja dėvėtais rūbais prekiaujantys žmonės. Jie dalį drabužių iškabina, dalį tvarkingai sudeda ant ištiestos plėvelės. Aišku, neieškome drabužių eiti į darbą ar mokyklą. Tiesiog nuperku vaikams kokių rūbelių, kad galėtų drąsiai „išsidirbinėti” kaime. Juk negaila sugadinti drabužių už kelis litus”, – pasakojo Aušra. Moteris nemano, kad pavojinga pirkti dėvėtus rūbus ne parduotuvėje. Ji visada rūbus išskalbia.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei medicininės karantininės apsaugos skyriaus vedėja Ona Sokolova teigė, kad drabužiai iš užsienio į Lietuvą patenka jau dezinfekuoti, todėl neturėtų būti pavojingi sveikatai. Jei drabužiai nepakankamai dezinfekuoti, yra rizika užsikrėsti blusomis, utėlėmis, tuberkuliozės bakterijomis, kirminų kiaušinėliais, grybelinėmis ligomis. Centre iki šiol nėra užregistruotas nė vienas ligos atvejis. Tačiau specialistė neneigė, kad ant žemės pardavinėjamuose drabužiuose gali būti užkrečiamųjų ligų sukėlėjų.

Lietuviai „prisisotino”

Anksčiau mažmeninės prekybos taisyklėse buvo nurodytas reikalavimas, kad įvežami dėvėti daiktai turi būti dezinfekuoti užsienyje. Nuo liepos mėnesio pasirodė pakeitimas: kiekvienas prekeivis turi turėti dokumentą, kad dėvėtas daiktas yra apdorotas, bet jis gali būti dezinfekuotas ir Lietuvoje. Tačiau kol kas drabužiai dezinfekuojami užsienyje.

Dėvėtos tekstilės prekeivių ir perdirbėjų asociacijos prezidentui Egidijui Dačui dezinfekcija kelia juoką. Anot jo, nė viena pasaulio šalis nereikalauja tokios pažymos. Pašnekovo manymu, ji išvis nereikalinga Jei žmogus tvarkingas, jis pats turi išsiskalbti drabužį.

Asociacijos prezidentas teigė, jog į Lietuvą per metus vidutiniškai įvežama apie 30 tūkstančių tonų dėvėtų rūbų. Daugiausiai jų importuojama iš Vokietijos, Anglijos, Švedijos, Suomijos, Danijos. Kilogramas dėvėtų rūbų gali kainuoti nuo vieno iki 40 litų. Lietuvoje pasilieka tik apie 10-15 tūkstančių tonų dėvėtų rūbų. 50-60 procentų importuotų drabužių vėl išvežami į užsienį. E. Dačas sakė, kad lietuviai yra jau „prisisotinę” šių drabužių. „Lietuvos ekonomika auga, didėja atlyginimai, pensijos, todėl žmonės labiau renkasi naujus drabužius”, – teigė jis. Stambieji dėvėtų rūbų verslininkai ieško naujų vietų, todėl pradėjo iš užsienio įvežtus rūbus eksportuoti į kitas šalis. Pašnekovas pastebėjo, kad Lietuvoje mažėja dėvėtų rūbų parduotuvių ir išlieka tik stipriausios.

Veža atgal

Uostamiestyje mažmenine naudotų daiktų prekyba iš viso užsiima 58 įmonės. Tiesiai iš užsienio į Klaipėdą dėvėtų drabužių siuntas gabena trys didmeninės bendrovės. Viena jų – bendrovė „Milastina”, kuri uostamiestyje veikia jau beveik dešimt metų. Jos direktorė Tatjana Dirkstienė minėjo, kad per savaitę iš Vokietijos dėvėtų rūbų parsiveža porą kartų. Bendrovės sandėliuose rūbai parduodami smulkiesiems prekeiviams. Taip pat čia drabužiai yra rūšiuojami bei perdirbami. Vieni keliauja į Lietuvą, kiti – į užsienį: Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją, Afrikos šalis.

Kaip minėjo Dėvėtos tekstilės prekeivių ir perdirbėjų asociacijos prezidentas E. Dačas, Rytų šalyse dėvėti rūbai kol kas yra naujiena. Ten pigūs drabužiai yra itin perkami, o pirkėjams drabužių originalumas, kokybė nėra labai svarbi.

Lietuvoje veikia nemažai įmonių, kurios perdirba netinkamus prekybai dėvėtus rūbus. Pavyzdžiui, iš megztinių perdirbti siūlai vėliau naudojami kilimų gamybai. Dauguma perdirbtos tekstilės vėl išvežama į užsienį. E. Dačas teigė, jog Lietuvoje yra pigi darbo jėga, todėl tokioms valstybėms kaip Vokietija ar Anglija neapsimoka perdirbti žaliavą savo šalyje.

Dalija veltui

Lietuvoje prekyba dėvėtais rūbais atgyja prieš kiekvieną naująjį sezoną. Daugiau drabužių nuperkama ir prieš naujuosius mokslo metus. Sunkiai besiverčiančioms klaipėdiečių šeimoms, kurioms aprengti ir išleisti į mokyklą reikia ne vieną atžalą, pigių rūbų parduotuvės tampa kone vieninteliu išsigelbėjimu.

Klaipėdoje Liepų gatvėje yra įsikūręs Socialinės paramos centras, kur kiekvieną trečiadienį skurstančioms šeimoms, bedarbiams, benamiams, pabėgėliams, pensininkams nemokamai dalijami dėvėti rūbai. Paramą gauna tie, kurių pajamos vienam žmogui neviršija 270 litų. „Jei nebūtų šios paramos, mes būtume pliki”, – sakė centre drabužėlius savo vaikams renkanti pabėgėlė iš Čečėnijos Zalina.

Į centrą ji užsuko kartu su savo anyta Lidija ir jos dukra Andžela. Šeima neseniai persikėlė iš Ruklos pabėgėlių centro ir prisiglaudė Klaipėdoje. Ją prižiūri Socialinės paramos centras. Moterys teigė, jog parduotuvėje jos nepajėgtų nusipirkti rūbų.

„Nostalgijos” parduotuvės

Uostamiesčio nebrangios aprangos parduotuvių pardavėjos dienraščiui pasakojo, jog čia ateina labai įvairūs žmonės. „Nuo vargšo iki moterų su brangiausiais papuošalais”, – apibūdino pigių drabužių pardavėja Natalija Zolotuchina. Aštuonerius metus parduotuvėje dirbanti moteris pasakojo, kad anksčiau sulaukdavo daugiau pirkėjų. Ji spėliojo, kad klaipėdiečiai jau yra prisipirkę dėvėtų rūbų ir nebeturi kur dėti.

Dėvėtos tekstilės prekeivių ir perdirbėjų asociacijos prezidentas E. Dačas pastebėjo, kad užsienyje atsidaro vadinamosios nostalgijos parduotuvės. Jose prekiaujama padėvėtais, pavyzdžiui, rokenrolo karaliaus Elvio Preslio laikų drabužiais. Už tokius drabužius užsieniečiai pasiruošę pakloti didžiulius pinigus.

Prekių nekeičia

Lietuvoje taip pat galima užtikti garsių firmų padėvėtų rūbų. „Pavyzdžiui, „Šanel” suknelę. Bet kokių 1960 metų”, – juokėsi dėvėtų drabužių bendrovės „Milastina” direktorė T. Dirkstienė.

Tokie rūbai išgraibstomi akimirksniu.

Anot T. Dirkstienės, daugiausiai problemų sukelia tai, jog kai kurie pirkėjai vėliau ateina ir nori grąžinti drabužį bei atgauti pinigus.

Kaip teigė Klaipėdos valstybinės ne maisto produktų inspekcijos vyresnioji valstybinė inspektorė Ilona Bumblienė, naudotoms prekėms daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės yra netaikomos. Pigių rūbų parduotuvėse privalo būti pakabinta informacija, kad daiktai yra negrąžinami ir nekeičiami.

Tačiau vasarą Vyriausybė patvirtino mažmeninės prekybos taisyklių pakeitimus, kuriais sugriežtinti reikalavimai dėvėtų drabužių prekeiviams ir suteikta daugiau teisių jų pirkėjams.

Pagal naujas taisykles, pirkėjo įsigyti dėvėti drabužiai gali būti pakeisti ar grąžinti ne vien dėl netinkamos kokybės, bet ir kitais atvejais – pavyzdžiui, jei pirkėjo netenkina prekės spalva ar forma. Taigi naujos taisyklės panaikino dėvėtų drabužių prekybos išskirtinumą.

Gina Kubiliūtė