Pasaulio čempione tapusios Lietuvos jaunimo rinktinės strategui R.Butautui užsitęsusios atostogos jau spėjo įgristi
Pasaulio jaunimo čempionų vyriausiajam treneriui Ramūnui Butautui atostogos užsitęsė – 41 metų krepšinio specialistas kol kas neturi darbo. Mėnesį pasimėgavęs atostogomis, su šalies jaunimo komandomis didelių laimėjimų iškovojęs R.Butautas pradėjo ilgėtis darbo. Tačiau jis neslepia, kad turi didelių ambicijų ir laukia pasiūlymų iš aukščiausiojo lygio klubų.
„Jeigu norite, galite mane vadinti karjeristu. Nemanau, kad tai yra blogai”, – teigė treneris, prieš ketverius metus mirusio legendinio krepšininko ir garsaus trenerio Stepo Butauto sūnus.
R.Butautas davė išsamų interviu „Kauno dienai”.
Į silpnesnę ekipą neskuba eiti
– Kodėl pasaulio jaunimo čempionų treneris dar neturi darbo?
– Tokia yra krepšinio rinka. Dar nesu žinomas treneris, todėl man reikia daugiau laiko, nors pasiūlymų turėjau dar dirbdamas „Šiaulių” klube. Vienoje komandoje, kur buvo siūlytas darbas man, paskyrė kitą trenerį, ten, kur buvau laukiamas, nenorėjau eiti pats. Noriu dirbti aukščiausiojo lygio komandos treneriu. Kitu atveju man nebuvo prasmės išeiti iš „Šiaulių”.
Klubo paieškoms trūko ir laiko – po pasaulio jaunimo čempionato Argentinoje išvykau į Japoniją su antrąja šalies rinktine, o tuo metu jau visos komandos buvo sukomplektuotos.
Tad dabar laukiu Naujųjų metų. Jeigu iki to laiko nesulauksiu pasiūlymų, eisiu treniruoti žemesnio lygio komandą, kad neprarasčiau savo profesinių įgūdžių.
– Mėgaujatės atostogomis?
– Tokių ilgų atostogų dar nebuvau turėjęs. Aplankiau visus gimines, draugus, nieko neveikiau, pabuvau prie ežero, daug laiko praleidau su vaikais. Bet mėnesį taip pagyvenęs pradėjau eiti iš proto. Juk iki šiol treniruodavau dvi tris komandas. Vienais metais treniravau „LKKA-Kauno” moterų komandą, dirbau su jauniais, skaičiau paskaitas LKKA ir rašiau disertaciją. O dabar keliuosi kada noriu, žiūriu visas televizijos laidas, kurių anksčiau niekada nežiūrėdavau.
Tačiau ramiai viską apgalvojau ir toliau rengiuosi savo karjerai. Juk situacija, kurioje atsidūriau, yra trenerio darbo dalis. Net ir Jonas Kazlauskas vieną sezoną netreniravo klubo, serbas Božidaras Maljkovičius – galbūt net tris.
Nuoskaudos nejaučia
– Ar jaučiate nuoskaudą, kad esate bedarbis?
– Kokią galiu turėti nuoskaudą? Lietuvoje neturiu vietos, o užsienyje sunku patekti į gerą komandą. Ten viską uzurpavę serbai. Juk Madrido „Real” net nežino, kad aš toks esu. Pabandykite lietuvišką sūrį parduoti Ispanijoje arba Italijoje. Reikia laiko, turi būti žmonės, kurie atliktų tam tikrą darbą. O agento aš kol kas neturiu.
– Iš „Šiaulių” išėjote savo noru ar klubo vadovų valia?
– Man buvo siūlyta pratęsti sutartį, bet atsisakiau. Pats taip pasirinkau ir dėl to nesigailiu.
– Atsisakėte darbo neturėdamas kitos komandos?
– Tuo metu turėjau pasiūlymą, kuris atrodė garantuotas. Buvau tikras, kad išvyksiu. Be to, jeigu „Šiauliai” būtų gavę teisę žaisti ULEB taurės turnyre, nebūčiau išėjęs. Bet su „Šiauliais” nebūtume daugiau pasiekę nei trečioji vieta LKL ir BBL čempionatuose, o aš, sakau atvirai, turiu labai didelių ambicijų. Ir nemanau, kad tai yra blogai. Jeigu norite, galite mane vadinti karjeristu.
– Įdomu, kaip būtų pasisukusi Jūsų karjera, jeigu 2004 metais LKL ketvirtfinalį būtumėte pralaimėję Mažeikių „Naftai”? Juk tuomet komandą išgelbėjo tik su sirena pataikytas neįtikėtinas Martyno Andriukaičio tritaškis.
– Būčiau atsistatydinęs. „Šiauliuose” man nebuvo keliami konkretūs tikslai, bet žinojau, ko iš manęs nori, žinojau komandos ambicijas. Man tai buvo iššūkis. Dabar jau ieškau kitų iššūkių. Todėl mano tikslas – patekti į stiprų Europos klubą, turintį didelių siekių.
Moterims kalbos apie krepšinį atsibosta
– Rimas Kurtinaitis sakė, kad Jūs abu esate iš tų trenerių, kurie negali būti antraisiais. Jeigu pasiūlytų tapti stiprios komandos trenerio asistentu, sutiktumėte?
– Jeigu tai būtų vienerių metų kontraktas, kodėl gi ne? Jeigu pasiūlytų sutartį dvejiems metams, galvočiau. Svarbu būtų, kas būtų mano bosas. Jeigu kontraktą siūlytų trejiems ar daugiau metų, tikrai nesutikčiau. Būti visą laiką antruoju nenorėčiau.
– O kaip judu su Rimu Kurtinaičiu išsitekdavote vienoje valtyje?
– Mes su Rimu esame labai geri draugai ir vienas kitu labai pasitikime. Garbės užteks mums abiem. Tikrai galėčiau būti jo asistentu. Žinau jo požiūrį, krepšinio filosofiją, jis doras žmogus ir man su juo lengva dirbti. Tikiuosi, galėčiau Rimui padėti, nes dvi galvos geriau nei viena. Blogiau, jeigu du treneriai komandos vežimą tempia į skirtingas puses ir kasa vienas kitam duobę.
– Įdomu, kiek valandų abu galėtumėte kalbėti apie krepšinį?
– O kaip jūs manote, apie ką mes kalbame per visas šventes? Jeigu ką nors švenčiame, mūsų moterys išeina, nes mes iškart išsitraukiame krepšinio lentą ir pradedame braižyti schemas. Atsimenu, kai kartą po tokio pasisėdėjimo atitraukėme žaliuzes, lauke jau buvo visiškai šviesu.
Žaidėjai subrendo būti čempionais
– Trenerių tandemas taip pat nemažai prisidėjo prie pergalės pasaulio čempionate Argentinoje?
– Nesiimu to vertinti. Žinau tai, jog vaikinus pažinojau nuo mažų dienų, daugelis jų užaugo mano akyse, buvo visose mano treniruojamose vaikų, jaunučių, jaunių rinktinėse. Esame nudegę, pralaimėję rungtynes, kurias turėjome laimėti. Pergalės atėjo per skausmingą patyrimą.
Dabar jau žinojome, kaip elgtis šių metų pasaulio čempionate. Praėjus pusantro mėnesio, manau, jog pasaulio čempionatą laimėjome gana lengvai. Buvome patyrę, iškovoję daug prizinių vietų įvairiuose čempionatuose, tačiau aukso mums labai trūko. Prisimenu, kai Stepas Babrauskas pareiškė: „Užtenka tų kitų spalvų medalių”. Vaikinai subrendo būti čempionais. Esu labai dėkingas savo komandai.
Aš nesu iš tų trenerių, kurie labai linkę sureikšminti savo vaidmenį ir vaikšto pasipūtę kaip povai. Ir pritariu frazei, jog laimi komanda, pralaimi – treneris.
Gerumu neleidžia piktnaudžiauti
– Kaip bendraujate su žaidėjais? Būnate griežtas jiems?
– Esu dvynys, vadinasi, ir konservatorius, ir liberalas. Galiu žmogų „perlaužti” per tris sekundes, bet niekada nesistengiu to daryti, jeigu galiu susitarti gražiuoju. Jeigu žaidėjas klysta ir nesilaiko mūsų taisyklių, mano pareiga jį sustabdyti ir pataisyti. Kai mano geranoriškumu pradedama naudotis, tada jungiu trečią bendravimo pavarą. Ketvirtos, ačiū Dievui, dar neprireikė jungti.
Bet jeigu žaidėjai man nei iš šio, nei iš to paskambina ir teiraujasi, kaip gyvenu, pasveikina per šventes, manau, mūsų santykiai nėra blogi. Bet to jau reikėtų klausti auklėtinių. Aš juos labai myliu ir sulaukęs jų skambučio būnu be galo patenkintas.
– Nuo vaikystės treniravote į NBA šią vasarą patekusį Liną Kleizą. Tačiau į JAV, kai dar žaidė Jūsų komandoje, jis vis dėlto išvyko Jums nepranešęs. Tai buvo smūgis?
– Ne, bet padariau išvadą, jog Linas manimi nepasitikėjo. Dėl to kaltinau tik save – vadinasi, padariau klaidų, kad manimi nepasitikima, kažkur kažką ne taip įvertinau, nesupratau. Tėvas mane mokė klaidų visada ieškoti savyje, o ne kituose. Tačiau mūsų santykiai su Linu nenutrūko, šiltai bendraujame.
Lietuviai – Europos krepšinio lyderiai
– Kaip manote, ar ateinanti Lietuvos krepšininkų karta bus pajėgi pakartoti šių metų jaunimo laimėjimus?
– Net neabejoju ir nemanau, kad reikės ilgai laukti. Manau, teisinga linkme eina šalies vaikų krepšinis – labai naudinga Moksleivių krepšinio lyga, turime daug krepšinio mokyklų, stiprių trenerių, sportininkų.
Lietuviai visuose čempionatuose privalo patekti į pusfinalį – tada ne gėda grįžti. Visos kitos vietos, mano vertinimu, yra šalies krepšinio kompromitacija ir gėda. Neturiu galvoje šių metų Lietuvos rinktinės žaidimo Europos čempionate, kur jie užėmė penktąją vietą. Šie jauni žaidėjai ir įrodė, kad net antroji Lietuvos rinktinė gali užimti aukštą vietą ir tik per plauką nepatekti į pusfinalį.
Lietuviai – Europos krepšinio lyderiai. To nebegalėčiau pasakyti apie serbų krepšinį. Ką pastaraisiais metais laimėjo šios šalies žaidėjai ir treneriai? Kokias vietas užėmė jų jaunučių ir jaunių rinktinės, kokias vietas užėmė klubai? Mes juos pavijome ir aplenkėme. Manau, dabar jie į mus turi žiūrėti, o ne mes į juos. Tikiuosi, Europos rinka treneriams atsivers ir aš norėčiau prie to prisidėti.
Labai gerai, kad į stiprius klubus išvažiavo Jonas Kazlauskas, Kęstutis Kemzūra. Romas Petronis neseniai išvyko į Stambulo „Galatasaray”. Kai laimi lietuvių komandos, ir man gerai, nors sėdžiu be darbo.
Savo gelbėtoją sutiko Argentinoje
– Augote krepšinio dvasia persmelktuose namuose. Turbūt tėvų profesija nulėmė ir Jūsų pasirinkimą?
– Neturėjau kitos išeities. Nuo mažens visos kalbos, net užstalėje, sukosi apie krepšinį. Visi tėvo draugai buvo sportininkai, geriausi bičiuliai – boksininkas Algirdas Šocikas ir futbolininkas Grigonis. Augau tarp įvairiausių prizų. Mama taip pat dirbo trenere, sesuo lankė krepšinio treniruotes, o aš, būdamas jaunesnis, sekiau ją. Jos pavyzdys man darė didelę įtaką, nors tėvai jokio spaudimo man nedarė.
Mama mane penkerių metų aprengė sportine apranga, apavė keliais dydžiais didesnius sportinius batus ir lakstydavau po ilgą koridorių, kuriame tėvas buvo įtaisęs krepšį. Po to jau kartu su mama eidavau į treniruotes. Jeigu mamai būdavo dvi treniruotės, ir aš tiek pat laiko salėje praleisdavau, pamokas ten ruošdavau.
Žaidžiau Vilniaus „Statyboje”, Lenkijoje, bet netapau ekstra klasės žaidėju. Iš manęs labai daug reikalavo ir lygino su tėvu, kuris buvo superžvaigždė, o aš tokio talento neturėjau. O trenerio profesija mane visą laiką viliojo, nes daug bendraudavau su tėvu, nuolat diskutuodavome apie krepšinį.
Pradėjau dirbti su pačiais mažiausiais vaikais tuo metu tik įkurtoje „Merkurijaus” mokykloje. Bet jau tada žinojau savo tikslą – tapti ekstra klasės klubo treneriu. Pasinaudojau savo tėvo ir Vlado Garasto žodžiais, jog geras treneris turi pereiti visas pakopas, pradedant vaikų krepšiniu. Man taip ir išėjo, kol galų gale atsidūriau LKL.
– Su tėvais vaikystėje Jums teko gyventi Kuboje. Būtent toje šalyje Jūs kartą vos nepaskendote?
– Mano tėvas buvo darboholikas. Krepšinis jam reiškė viską. Todėl nenuostabu, kad kartą per treniruotę jis mane pamiršo. O aš, tuomet buvau ketverių metų, žaidžiau su kamuoliu, kuris įkrito į jūrą. Puoliau paskui kamuolį ir po to atsipeikėjau krante. Pasaulio čempionate Argentinoje sutikau tą žaidėją, kuris mane ištraukė. Rupertas Erera tuo metu buvo Kubos rinktinės kapitonas. Į Argentiną jis atvyko kaip komisaras.
Medalį spėjo paslėpti žmona
– Teko girdėti, kad nesaugote iškovotų apdovanojimų. Kodėl?
– Užaugau tarp prizų. Mane tai nuo vaikystės erzindavo. Svajodavau apie lygią sieną su paveiksliuku, o pas mus visos sienos būdavo nukabintos gairelėmis ir medaliais. Todėl pats jų visai nerenku, net nežinau, kur yra mano koks nors medalis.
– O pasaulio čempiono medalio irgi nesaugote?
– Manau, kad jį kur nors žmona paslėpė, kad nepradanginčiau.
– Kodėl nevairuojate automobilio?
– Kiekvienas žmogus turi savo keistenybių. Kai žaidžiau Lenkijoje, teises buvau išsilaikęs, tačiau niekada nejaučiau poreikio vairuoti. Nebuvo ir būtinybės. Į treniruotes, darbą galėjau pėstute vaikščioti, į užmiestį su draugais važiuoju. Be to, vairuoja mano žmona. O vyrui tai privalumas.
– Kokių dar keistenybių turite?
– Esu žmogus kaip žmogus – daug rūkau, mėgstu nesveiką maistą, mažai miegu.
Virtuvėje šeimininkauja vienas
– Ką veikiate namuose, kol netreniruojate jokios komandos?
– Pirmiausia ėmiausi vaikų auklėjimo. 9 metų sūnus Stepas net paklausė, kodėl jam esu toks griežtas. Atsakiau, jog todėl, kad anksčiau retai matydavo mane. O dabar viską matau – koks daiktas ne vietoje padėtas, indai neišplauti. Mama glosto, o tėvas auklėja (juokiasi). Dukrai Liepai 3 metai, jai dar negaliu būti labai griežtas.
– Žinau, kad mėgstate gaminti valgį.
– Taip, bet anksčiau neturėdavau tam laiko, tik dabar dažniau pasisukioju virtuvėje.
– Koks yra Jūsų firminis patiekalas?
– Meksikietiškos pupelės su šonine ir faršu bei daržovėmis. Tai – aštrus patiekalas. Mėgstu gaminti įvairius egzotiškus patiekalus. Suprantama, gaminu tada, kai turiu laiko, nes man tai turi teikti malonumą. Per kiekvienas Kalėdas kepu žąsį. Tuomet vienas užsidarau virtuvėje ir šokinėju aplink žąsį – laistau ją, prižiūriu, nes kepu be folijos. Man patinka pats procesas, mėgstu eksperimentuoti. Išskyrus blynus, kurių nemėgstu, moku viską pagaminti – cepelinus, įvairias sriubas, kepsnius. Pasiimu taurę vyno arba alaus ir užsidarau virtuvėje.
Dovilė Kamarauskienė