Anksčiau Klaipėdoje tarp namų buvo žydinčių oazių – malonios aikštelės su eglėmis ir skulptūra prie „Žemaitijos”, su gėlynais prie buvusio „Neptūno”, tvenkinėlis su gulbėmis priešais „Švyturio” alaus daryklą, labai seniai vešliai žaliavo salelė prie Jono kalnelio, nuostabi poilsio vieta kažkada buvo Smiltelės upelio žiotyse (tada ji vadinosi „Žydruoju Dunojumi”), gražaus tvenkinėlio būta šalia Lengvosios atletikos maniežo…
Džiugu, kad bent išliko Žardės tvenkinys ir kalnelis, vadinamas Simonaitytės vardu. Yra kur pasivaikščioti su mažais vaikais, stebėti gulbių, ančių bei kitų paukščių gyvenimą. Ir tai – prie pat namų, niekas nenuginčys, kad tai palankiausi žmonių gyvenimui miesto kampeliai. Ir kaip svarbu, kad jų būtų daugiau.
Tačiau pastaruoju metu paslapčia naikinamas dar vienas rojaus kampelis – buvęs karjeras netoli „Draugystės” geležinkelio stoties.
Ankstesniais metais į šią vietą tikrai susirinkdavo daug įvairaus amžiaus žmonių – šeimos su mažais vaikais, paauglių grupelės, meškeriotojai, šašlykų mėgėjai… Nors vanduo truputį dumblinas, daugelis karjere maudydavosi.
Prieš porą metų esu čia sutikęs ir dviračiais važiavusius turistus iš Vokietijos, kurie šioje vietoje nakvojo palapinėse ir džiaugėsi jaukiu gamtos prieglobsčiu.
O neseniai prie karjero burzgė buldozeris – stūmė žemę, atvežtą savivarčių. Trečdalis ežerėlio jau užpilta! Ar galima? Ar klausė kas nors mūsų? Ar tikrai reikia jį sunaikinti, užkasti, juk kada nors prie gražaus ežerėlio galėtų ilsėtis didmiesčio žmonės. Ar tada, kai priartės miestas, kaip Vilniuje, dirbtinai kursime pliažus ir poilsio vietas – tai brangiai kainuos mums visiems.
S. Revlis