Ponas Algirdas sulaukė kolegų iš Estijos. Žinoma, jiems aprodė miestą. Žingsniuojant rekonstruojama Herkaus Manto gatve, net kelios ant grindžiamo šaligatvio sėdinčios išmaldos prašytojos stvarstė svečius už klešnių reikalaudamos pinigų. „Gal jos „kasininkės”?” – apmaudžiai juokavo estai, pamatę, kaip elgetos savo purvinomis rankomis ištepė jų kelnes. „Būčiau tikrai dešimt litų nepagailėjęs, kad tokio „štampo” neturėčiau”, – užpyko Algirdo kolega. O ponas Algirdas apmaudavo, kad Klaipėda su elgetų gausa jau „muša” rekordus. Jam keistai atrodo, kad policininkai visą dėmesį sutelkia močiutėms su krapais ir ridikėliais vaikyti, o išmaldos kaulytojų niekas netramdo. „Aš iš tų moterų perku ridikėlius, nes suprantu, koks jų gyvenimas. Jos juk neelgetauja. Pas mus kažkaip vis ne taip „dėliojami akcentai”. Žinau, kad, pavyzdžiui, Liepojoje tokių elgetų sambūrių nepamatysi, nes ten policija juos „susemia” ir išveža 15-30 kilometrų už miesto. Šita patirtimi galėtų pasinaudoti ir mūsiškiai moterėlių vaikytojai”, – siūlė miestelėnas.
Panašiai kalbėjo ir ponia Janina, pasipiktinusi tuo, jog niekam netrukdančias moteris, pardavinėjančias savo užaugintas gėles, labai piktai iš atokių vietų gainiojo tie patys pono Algirdo minėti policininkai.