Anksčiau niekad neįsivaizdavau, kad mieliau eičiau griovių kasti nei į mokyklą. Mokiausi ir tebesimokau gerai, bet į klasę ateinu tik po skambučio.
Dešimtoje klasėje pakliuvau į šauniausių moksleivių dešimtuką. Iki persikraustant iš Šiaulių į Kauną galvojau, kad klasės pastumdėliais, baltomis varnomis tampa tik visiški liaušiai. Iš šalies atrodė: kas baisaus būti tuo, iš kurio kartais arba dažniau nei kartais visi pasijuokia?
Buvau vienuoliktokė, kai teko pereiti į kitą mokyklą. Tėvas vasarą gavo darbą Kaune. Persikraustėme per kelias savaites.
Rugsėjo pirmąją į klasę atėjau pavėlavusi – ilgai klaidžiojau painiais mokyklos koridoriais. Iš pradžių klausti kelio nedrįsau, vėliau jau nebebuvo ko. Visi buvo suėję į klases. Juk negalėjau apsijuokti pirmąją mokslo metų dieną naujojoje mokykloje, lįsdama į pirmą pasitaikiusią klasę ir visiems į mane sužiurus lyg niekur nieko klausti, kaip nusigauti iki 7a.
Klasę šiaip ne taip radau. Dabar prisiminus juokinga: tam prireikė kiekvienu koridoriumi pereiti mažiausiai po du kartus. Įėjusi iš karto nėriau prie pirmos pasitaikiusios laisvos kėdės. Taip mano suolo drauge tapo Lina.
Auklėtojai išėjus atnešti pamokų tvarkaraščio, klasėje kilo šurmulys. Tik viena Lina tylėjo. Ji į mano pusę net nepažvelgė.
Vėliau supratau, kad Lina – klasės atstumtoji. Pagailo jos. Bandžiau kalbinti: vaišindavau kramtomąja guma, prašydavau paskolinti pieštuką. „Nenoriu!”, „Reikia turėti savo!” – kartais užstaugdavo ant visos klasės Lina. Ėmiau gailėti savęs: niekas su ja nedraugavo, tik aš, o ji taip elgėsi! Kitos klasės mergaitės su manimi buvo labai draugiškos. Su Lina niekas net nekalbėdavo, nebent norėdami pasišaipyti.
Taip jau atsitiko, kad po Naujųjų metų ėmiau mokytis kitoje mokykloje – arčiau namų. Lina į ją taip pat perėjo. Vėl pakliuvome į tą pačią klasę.
Tačiau buvusi bjaurioji ančiukė greitai susirado draugių, ėmė joms nurodinėti. Keista, kad tos viskam pritardavo. Netgi pirkdavo jai cigaretes. Niekas, išskyrus mane, nežinojo apie Linos reputaciją anoje mokykloje. Bet nemačiau reikalo kam nors apie tai pasakoti.
Tylėjau ir tuomet, kai pakliuvau į jos nemalonę. Tam užteko tik paklausti, ar jau galėtų grąžinti 5 litus, pasiskolintus prieš tris savaites. Nuo tada prasidėjo įvairios replikos, juokeliai apie mano eiseną, plaukus, nosį, ausis, batus, šunį ir taip toliau.
Nebandžiau tylėti, tačiau tai nepadėjo. Į jos pusę stojo beveik visa klasė. Manęs nevengė tik kelios mergaitės. Greitai ir jos nuo manęs „užsikrėtė” nevykėliškumu – kaip ir aš, tapo visuotinio aptarinėjimo objektu, tik ne tokiu populiariu.
Niekada nebuvau apsižliumbusi mokykloje, vaidinau, kad visos tos nesąmonės man nerūpi. Bet netrukus ėmiau savęs nebeatpažinti. Atrodė, kad visiškai pasikeičiau, tiksliau, kad niekada ir nebuvau graži, tik pati sau buvau taip įsikalbėjus, nesupratau, kaip anksčiau galėjau būti mėgstama.
Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad tikrai esu kažkokia nenormali. Kartais ryte pabudusi net suaimanuodavau nuo sunkumo ant širdies, kad vėl nauja diena ir kad vėl reikės eiti į mokyklą. Atrodo, kad dar truputį pasistengusi būčiau galėjusi priaugti prie lovos, kad tik nereikėtų keltis.
Niekur nebenorėjau eiti ir po pamokų. Net į parduotuvę mane sunku buvo išvaryti. Po to, kai klasėje, ant lentos, buvo pakabinta mano, nešančios šiukšlių kibirą, nuotrauka, baisiausiu išbandymu tapdavo tos kelios minutės nuo laiptinės iki šiukšliadėžės. Išsisukti nuo šios prievolės ne visada pavykdavo. Tėvai manė, jog paprasčiausiai tingiu. Paaiškinti jiems tiesą buvo gėda. Be to, nemaniau, kad tai būtų buvusi rimta priežastis, dėl kurios galima tokius lengvus darbus užkrauti kitiems.
Mama įtarė, kad man kažkas negerai. Kelis kartus klausė, ar nieko neatsitiko. Tačiau kaip galėjau pasakyti, kad jos dukra – klasės nevykėlė, iš kurios šaipomasi ne tik per pertraukas, bet ir pamokų metu, net nebijant mokytojų reakcijos?
Iš pradžių buvau sugalvojusi rašyti dienoraštį. Spėju, kad geriau nelaikyti visko savyje, bet bijau, kad kas nors iš namiškių jį gali rasti ir perskaityti. Tikriausiai sudegčiau iš gėdos.
Miglė
P.S. Nepykit, bet pasirašau ne savo vardu.
Psichologės Zitos Juškaitės komentaras:
Migle, būtinai pasipasakok tėvams, klasės auklėtojui arba socialiniam pedagogui. Jie yra atsakingi už tave ir tikrai žino, kaip elgtis tokiose situacijose. Jų reakcijos nebijok, nes gėdytis turėtum ne tu, o iš tavęs besišaipantys ir tam pritariantys klasės draugai.
Iš patirties galiu pasakyti, kad suaugusiesiems ėmus viešai apie tai kalbėti su tavo bendraklasiais, paaiškės, jog jie visi, išskyrus tą mergaitę Liną, turėjo tik vieną realią priežastį, kodėl taip su tavimi elgėsi: „ir kiti taip darė”, todėl buvo nedrąsu pernelyg išsiskirti.
Nemanau, kad kuris nors bendraklasių iki tol buvo susimąstęs, jog visuotinė panieka, nebylus atstūmimas gali turėti labai rimtų pasekmių. Jiems tai išaiškinus, Linos viešpatavimas klasėje, tavęs ir tų kelių mergaičių engimas turėtų greitai baigtis.