Viena mergina tapo reklaminio filmo heroje, kitai teko išgyventi bedarbės nerimą
Į aukštųjų mokyklų auditorijas baigė rinktis ir ilgiausiai užsienyje užsibuvę studentai. Vieni grįžo su pačiais geriausiais įspūdžiais ir nemažomis dolerių atsargomis, kitiems teko patirti ir ne itin malonių akimirkų.
Tapo reklaminiu veidu
Studentus kitais metais dirbti viename JAV atrakcionų ir vandens pramogų parkų kvies reklaminiuose bukletuose, filmuotoje medžiagoje besišypsanti kaunietė. Viskonsino valstijoje įsikūrusiame „Olimpus” vandens parke ji pagal studentų mainų programą dirbo gelbėtoja beveik keturis mėnesius. Kelias dienas buvo paprašyta skirti reklamos kūrimui.
„Mane pastebėjo „bosė” ir pakvietė į filmavimąsi. Už tai mokėjo tiek pat, kiek ir už gelbėtojos darbą. Sugaištas laikas buvo įskaičiuotas į darbo laiką, ir tiek. Atlyginimas – valandinis”, – pasakojo dvidešimt vienerių metų Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentė Goda Aleksandravičiūtė.
Nuo prancūzų prie anglų kalbos
Pirmąją savaitę ji tik mokėsi, tačiau už tam sugaištą laiką gavo atlyginimą. Gelbėtojos pareigų Goda galėjo imtis tik išlaikiusi teorinį egzaminą raštu ir įrodžiusi tinkamą praktinį pasirengimą. „Visi gavome po JAV Raudonojo Kryžiaus pažymėjimą”, – kalbėjo kaunietė, prisiminusi, jog jos anglų kalbos spragos labiausiai išryškėjo per apmokymus. Ypač daug bėdų kėlė medicininiai terminai, kuriuos teko išmokti.
Mergina Lietuvoje, kalbų mokykloje „Gloria Lingua”, dirba prancūzų kalbos mokytoja. Į šią kalbą ji gilinasi ir studijose. Tad kasdienybė angliškų žodžių apsuptyje jai tapo savotišku iššūkiu. „Anglų kalbos mokiausi tik vidurinėje mokykloje, todėl JAV buvo sunku persilaužti. Tačiau didelių problemų dėl to nekilo. Jei kažko nesuprasdavau, užtekdavo maloniai pasakyti, kad esu užsienietė, ir amerikiečiai iš karto paaiškindavo”, – pasakojo G.Aleksandravičiūtė.
Išsiskyrė rusai
Prancūziškai užjūryje jai kalbėti neteko, tačiau rusų kalbos įgūdžiai pravertė. „Parke poilsiavo ne tik amerikiečiai. Tarp jų buvo ir tikrųjų rusų, tiesa, nedaug. Jie savo elgesiu labai išsiskyrė iš minios. Kuo? Šypsenos veide nerasi, rėkia ant vaikų”, – kalbėjo kaunietė.
Ji pastebėjo, kad JAV šeimų nariai tarpusavyje bendrauja kiek kitaip. „Kai tiek laiko praleidi šalia žmonių, norom nenorom pastebi skirtumus. Amerikiečių daug laisvesni santykiai su savo vaikais, mažiau juos kontroliuoja, nebūna jokių pykčių, riksmų, bent jau viešumoje”, – kalbėjo kaunietė.
Ji teigė sulaukusi didelio poilsiautojų susidomėjimo, kaip ir kiti užsieniečiai gelbėtojai. „Buvo neįmanoma nepastebėti amerikiečių demonstruojamo šiltumo, tačiau kartais jis atrodydavo labai nenuoširdus. Todėl vis susimąstydavau, ar žmogus tikrai man sakė tai, ką galvojo”, – neslėpė G.Aleksandravičiūtė.
Patarė gerti daug vandens
Gelbėtojai per dieną dirbdavo po 10 valandų. Kasdien kepti saulėje nereikėjo – budėjo pasikeisdami viduje ir lauke, stebėdami pramogaujančius vandenyje.
„Per apmokymus iš karto įspėjo saugotis saulės, kaitros: teptis kremais nuo ultravioletinių spindulių, gerti daug vandens. Man problemų nekilo, tačiau kai kurie vaikinai iš pradžių nekreipė dėmesio į šiuos perspėjimus ir labai nusvilo saulėje. Bet po kiek laiko visi apsipratom”, – prisiminė G.Aleksandravičiūtė.
Apsimesdavo aukomis
Parke dirbo apie pusantro šimto gelbėtojų. „Tikrai nenuobodžiavome. Darbas – labai atsakingas, įtemptas. Nors dauguma baseinų – labai seklūs, tačiau ir tokiuose galėjo atsitikti nelaimė, jau nekalbant apie dirbtines upes. Nemažai poilsiautojų atvykdavo su mažais vaikais, todėl nė vienas net akimirkai negalėjome nuo vandens nuleisti akių”, – pasakojo G.Aleksandravičiūtė, ir pridūrė, jog darbas – stovimas.
Du kartus per vasarą, kai poilsiautojų daugiausiai, buvo tikrinami gelbėtojų įgūdžiai. „Tikrintojai apsimesdavo aukomis”, – kalbėjo studentė. Buvo vertinama, kaip į nelaimę pakliuvęs žmogus traukiamas iš vandens, kaip įvertinama jo būklė, kaip jei reikia, jam atliekamas širdies masažas, dirbtinis kvėpavimas.
„Suklydusieji galėjo prarasti darbą, tačiau patikrinimus visi atlaikėme sėkmingai”, – sakė mergina.
Valanda pėstute
Ir darbu, ir viešnage JAV G.Aleksandravičiūtė liko patenkinta. „Prasiplėtė akiratis, nes turėjau galimybių bendrauti ne tik su amerikiečiais, bet ir šiek tiek pažinti bulgarus, čekus, slovakus, rumunus, lenkus, baltarusius”, – vardijo kaunietė.
Kartu su Goda dirbo ir kelios lietuvės, tačiau daugiausiai laiko ji praleisdavo su bulgarais studentais. „Truputį pramokau bulgariškai. Lietuvių kalba juos šokiravo. Sakė, kad labai ausį rėžia. Pastebėjau, kad mes esame ramesni, o jie labai karšti žmonės”, – sakė G.Aleksandravičiūtė.
JAV ji labiausiai buvo nustebinta milžiniškų atstumų, kurie amerikiečiams įprasti ir priimtini. Ji atsisakė galimybės gyventi pigiau, nes iki darbovietės tektų eiti valandą. Mat automobilio įsigyti neketino, taip pat nenorėjo į darbą važinėti dviračiu, todėl apsidžiaugė radusi motelį, iki kurio – vos dvi minutės kelio nuo vandens parko.
Degintis nebesinorėjo
„Be abejo, laisvalaikiu saulėje tikrai nesinorėdavo būti, o tuo labiau degintis”, – šypsojosi mergina. Apsirengusius atvirais laisvalaikio drabužiais gelbėtojus buvo galima iš tolo pažinti. Jų su niekuo kitu nebuvo galima supainioti dėl įdegio pagal specialios jų uniformos – maudymosi kostiumo kontūrus.
Pramogų studentams netrūko. Jas nemokamai organizuodavo darbdavys. Surengtose olimpinėse žaidynėse jaunuoliai varžėsi orientacinėje trasoje, bėgimo takelyje. Norintieji laisvalaikiu galėjo nemokamai naudotis vandens parko teikiamais malonumais.
Goda gailisi tik to, kad pritrūko laiko pakeliauti po valstijas. Paskutinę viešnagės savaitę JAV ji praleido Čikagoje, kartu su keliais bulgarais. „Ten labai daug gražių vietų. Labiausiai įstrigo didieji akvariumai su banginiais”, – prisiminė mergina.
Slėpė prastą reputaciją
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentei Rūtai Mikulėnaitei Anglijoje praleisti mėnesiai asocijuojasi su ilgomis laukimo valandomis ir nežinia. Dar Lietuvoje susitarusi dėl būsimo darbo, bent jau taip galvojo prieš išvykdama, mergina tikėjosi rūpesčių nebūsiant.
„Programoje „Go W/T UK”, kurios koordinatoriais pasirinkome „Kolumbo keliones”, dalyvavau kartu su drauge Aiva Balsyte. Gavome darbą agentūroje „Blue Arrow”. Apie tai, kad jos reputacija prasta ir vargiai pasiūlo darbų, tarpininkavusę „Kolumbo kelionių” atstovai mūsų neįspėjo, nors vėliau, mums jau grįžus iš kelionės, vienas jų prasitarė apie visa tai žinojęs”, – neslėpė apmaudo R.Mikulėnaitė.
Priglaudė geri žmonės
Studentė pasakojo, kad Anglijoje kartu su drauge prisistačiusios į agentūrą „Blue Arrow”, kuri pagal sutartį joms turėjo parūpinti darbo, buvo gerokai apstulbintos. „Ten niekas nežinojo, kas mes tokios ir ko iš jų norime. Mūsų kontraktas su agentūra jos atstovams buvo naujiena. Teko iš naujo pildyti įdarbinimo dokumentus”, – pasakojo R.Mikulėnaitė.
Tačiau tuo visi nemalonumai nesibaigė. Norint išsinuomoti būstą, buvo būtinas darbdavio patvirtinimas, kad būsimieji nuomininkai turės nuolatines pajamas. „Tačiau „Blue Arrow” atstovai to nepatvirtino”, – pasakojo studentė. Jei ne merginų pasigailėję geri žmonės, joms būtų tekę nakvoti gatvėje. „Gyvenamąją vietą pasiūlė vadybininkas viešbučio, kuriame iš pradžių ketinome nuomotis kambarį”, – pasakojo R.Mikulėnaitė.
Diena prasidėdavo nežinia
Negana to, kontraktas, kurį kaunietės sudarė jau atvykusios į Angliją, joms nesuteikė jokios pirmenybės gaunant darbą. Pasiūlymai atitekdavo pirmiesiems tuo metu laukiantiems agentūros patalpose. Darbuotojų dažniausiai reikėdavo tik kelioms dienoms arba dar trumpesniam laikotarpiui.
„Beveik kiekvieną rytą tekdavo eiti į agentūrą ir laukti, gal kas nors ką nors pasiūlys. Laukti tekdavo ilgai, kartais ir veltui. Nesuprantu: jeigu jau esi pasirašiusi sutartį, kodėl kaskart reikėdavo eiti ir prašyti darbo?” – piktinosi R.Mikulėnaitė.
Pirmą savaitę ji gavo darbo tik 2 valandoms. Nors Lietuvoje pasirašytoje sutartyje buvo nurodyta, kad Rita turėtų dirbti tik padavėja arba kambarine, tačiau jai teko plauti indus, tvarkyti biurą, valyti kavinės stalus. Per birželį ji ne savo valia pakeitė 8 darbus.
Pažadai – tik laiške
Kaunietės teigimu, kai kuriems studentams, nepatenkintiems rastomis sąlygomis ir po kelių savaičių grįžusiems namo, buvo grąžintas programos dalyvio mokestis ir net padengtos išlaidos lėktuvo bilietams. Tačiau nesupranta, kodėl ji su drauge nieko nepešė.
„Kai pasiskundėme agentūrai „Blue Arrow”, viename savo laiškų „Kolumbo kelionių” atstovė Jolita Kairienė siūlė iš karto grįžti į Lietuvą arba pasilikti Anglijoje visam numatytam laikotarpiui. Pirmu atveju ji žadėjo apmokėti kelionės išlaidas ir grąžinti programos dalyvio mokestį. Antru atveju turėjome atgauti tik programos dalyvio mokestį. Nusprendėme likti ir pačios ieškotis darbo. Tačiau vėliau J.Kairienė dėl pinigų net nesileido į kalbas”, – negalėjo patikėti studentė.
J.Kairienė „Kauno dienai” teigė, jog šią programą pasirinko tik šios dvi kaunietės. „Blue Arrow” paslaugas jos išsirinko darbų mugėje, kur turėjo galimybę akis į akį pasikalbėti su šios darbuotojų paieškos firmos atstovais.
„Kolumbo kelionių” atstovė teigė, jog 1500 litų programos dalyvio mokestį merginos būtų atgavusios tuomet, jei „Blue Arrow” būtų joms pasiūliusi mažiau nei 30 valandų darbo per savaitę. Pagal gautas ataskaitas, teigė J.Kairienė, pirmą savaitę abi studentės tikrai dirbo tik 2 valandas, tačiau antrąją – daugiau kaip po 32 valandas. Pirmoji savaitė neva nesiskaito, ji tik įvadinė, o trečiąją savaitę kaunietės pačios atsisakė anglų paslaugų. Tad „Kolumbo kelionės” nei Rūtai, nei Aivai nieko neskolingos.
Ėmusios pačios ieškoti darbo, merginos ilgai netruko. Rūta rytais ėmė dirbti padavėja, vakarais – barmene. Nors finansiniai jos rūpesčiai išsisprendė, tačiau širdyje liko didžiulė nuoskauda.
Jurgita Murauskaitė