Neribotas stambiųjų parduotuvių darbo laikas bei intensyvi prekybos tinklų plėtra miestų centruose užspietė į kampą smulkiuosius verslininkus. Visoje šalyje nyksta mažos parduotuvės ir prekybos taškai, mažėja verslumo lygis, smulkieji gamintojai ar perdirbėjai praranda nišas, kuriose galėtų realizuoti savo produkciją.
Rinkos tyrimų kompanijos „ACNielsen” duomenimis, Lietuva pretenduoja tapti pirmaujančia Europos šalimi pagal „hipermarketų” ir „supermarketų” skaičių, tenkantį milijonui gyventojų. Mūsų valstybėje šis rodiklis siekia 83 ir nusileidžia tik Estijai bei Čekijai.
Smulkiųjų verslininkų turimais duomenimis, jau dabar yra nemažai šalies regionų, kuriuose stambiųjų mažmeninės prekybos tinklų koncentracija pagal apyvartą viršija 40 proc.
Kad smulkiosios parduotuvėlės sparčiai nyksta, rodo ir statistika – bendras parduotuvių skaičius Lietuvoje 2000 metais siekęs 13 000, sumažėjo iki 9700, o prekybos plotas per tą laiką smarkiai išsiplėtė – prekybininkų valdos padidėjo 47 proc.
Ūkio ministerijos atstovų teigimu, jau šią savaitę visoms suintersuotoms pusėms gali būti pristatyta įstatymo projekto, reglamentuosiančio mažmeninių prekybos tinklų santykius su tiekėjais, koncepcija. Joje gali būti aptarta ir galimybė riboti didžiųjų prekybos tinklų rinkos galią.
Privilegijos – gigantams
Daugumos kalbintų Klaipėdos smulkiųjų verslininkų balsuose girdėti pesimizmo gaidelės. Miesto centre esančioje parduotuvėje „Žemyna” nuo pat jos įkūrimo dirbanti direktoriaus pavaduotoja Vaclova Lukošienė su nostalgija mena laikus, kai šiame rajone, anot jos, veikė net 22 parduotuvės. Šiandien, pasak pašnekovės, jų liko dvi – „Iki” ir „Žemyna”.
Anot V. Lukošienės, dabartinė valstybės politika tik skelbiasi skirianti dėmesį smulkiajam verslui, tačiau nė kiek jam nepadeda. Mažos parduotuvėlės, jos nuomone, pasmerktos išnykti.
„Į mūsų pagalbos prašymą niekas nereaguoja, tuo tarpu didiesiems prekybos centrams suteikiamos išskirtinės sąlygos gauti prekybos plotų net miesto centre. Visoje Europoje didieji prekybos centrai statomi užmiesčiuose, o miestų centruose bei senamiesčiuose koncentruojasi mažos parduotuvėlės. Klaipėdoje centrai gigantai lyg grybai po lietaus dygsta centre, ir viskas teisėta, legalu. Jų tiek pristatyta, kad nebėra kam juose dirbti”, – teigia V. Lukošienė.
Lengviau atsikvėpti smulkiesiems verslininkams neleidžia ir kainų skirtumai. Anot pašnekovės, prekių tiekėjai smulkioms parduotuvėlėms prekes tiekia žymiai aukštesnėmis kainomis nei didieji centrai jas jau parduoda.
Pirkėjai grįžta
Kita vertus pastebima, kad „hipermarketų” ir „supermarketų” bumas pamažu atslūgsta. Anot pašnekovės, dalis pirkėjų sugrįžo, mat nors ir negalinčios pasiūlyti gausaus asortimento bei erdvių patalpų, mažos parduotuvėlės vis dėlto turi šiokių tokių pranašumų.
„Visų pirma, mažose parduotuvėlėse išliko gyvas bendravimas su klientu. Profesionali pardavėja patars, papasakos apie gaminio kokybę, sudėtį, kilmę. O žmogus nori tikro dėmesio. Be to, čia nereikia stovėti milžiniškose eilėse”, – teigia V. Lukošienė.
Parduotuvės „Bruknė” vedėja Daiva Lucenko taip pat pripažįsta, kad žmonės pamažu atsirinka, ko kam reikia.
„Yra keliolika „prisiekusių” klientų, kurie sako net nenorintys pirkti didelėse parduotuvėse”, – sako pašnekovė.
Anot jos, didžiuosius prekybos centrus renkasi savaitgalio klientai, perkantys didelį kiekį prekių iš karto. Į mažąsias parduotuves žmonės užsuka kiekvieną dieną įsigyti kasdieniam stalui reikalingų produktų.
„Papildomų” statusas
Maisto ir gėrimų parduotuvės „Kolibris” direktorius Aleksejus Fedosejevas teigia, kad mažosios parduotuvėlės tampa tarsi „supermarketų” priedu. Nusipirkęs būtinų produktų didžiuosiuose centruose, klientas čia užbėga ko pritrūkęs.
„Jei namie nebėra pieno, juk nebėgsi jo pirkti į didelį prekybos centrą. Ten užtruksi 10-20 minučių, o čia tik minutėlę”, – sako pašnekovas.
Anot jo, mažoje parduotuvėje niekas krepšiais neperka. Paprastai klientai čia užsuka įsigyti būtiniausių prekių – pieno, duonos, dešros, tad išleidžia 10-15 litų.
Mažėja pelnas
„Kolibrio” direktorius neslepia, kad pirkėjų iš tiesų smarkiai sumažėjo, tačiau, anot jo, tai dar ne didžiausia bėda.
„Dėl nuolaidų, kurias tiekėjai taiko didiesiems centrams, mes taip pat esam priversti mažinti prekių kainas. Tad didžiausia problema ne mažėjantis klientų skaičius, o mažas pelnas. Juk mokesčiai auga, auga ir darbuotojų atlyginimai”, – skundžiasi pašnekovas.
Pasak A. Fedosejevo, užtektų keliomis valandomis sutrumpinti didžiųjų centrų darbo dieną, o sekmadienį paskirti nedarbo diena, ir visas smulkusis verslas tuoj pat atsigautų.
„Mūsų kaimynas „Iki” vieną dieną per metus, sausio pirmąją, nedirba. Tą dieną mūsų prekyba išauga tris kartus. Jei mums kas duotų tą porą valandų, reikalai kaip mat pasitaisytų”, – teigia pašnekovas.
Šeimyninis verslas
Parduotuvės „Kampas” savininkas Alvydas Gricius teigia, kad mažosios parduotuvės nebepajėgia samdyti darbuotojų, tad smulkusis verslas pamažu virsta šeimyniniu.
„Smulkių parduotuvių, įmonių, vaistinių pelnas mažėja, tad į verslą tenka įtraukti šeimos narius. Tačiau taip yra visame pasaulyje”, – teigia pašnekovas.
Anot jo, smulkusis verslas iš tiesų susiduria su daugeliu sunkumų, tačiau netingintiems dirbti prošvaisčių yra.
„Jei verksi, dejuosi, nieko gero nebus. Pats turi eiti ir dirbti. Nebe tie laikai, kai galėjai sau su kostiumu vaikščioti ir daug uždirbti”, – sako A. Gricius.
Darbo laiko ribojimas – pavėluotas
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas teigia, kad smulkiųjų prekybininkų padėtį reikia verkiant pagerinti.
„Egzistuojant nekontroliuojamai stambiųjų prekybos tinklų plėtrai katastrofiškai mažėja mažųjų parduotuvėlių, tad ir mažieji gamintojai bei perdirbėjai nebeturi kur realizuoti savo produkcijos, mažėja bendras verslumo lygis. Tad ir egzistuoja tokia situacija, kad net itin skurdžiai gyvenančiame kaime esančių parduotuvėlių kainų lygis yra didesnis nei didmiesčiuose. Šiandien visiems labai patogu apsipirkti didžiuosiuose prekybos centruose, tačiau ne už kalnų tas laikas, kai šie centrai užims tokią rinkos dalį, kai galės pradėti kelti kainas”, – mano pašnekovas.
Anot LVDK vadovo, didžiųjų prekybos centrų darbo laiko ribojimas jau būtų pavėluotas sprendimas, nes jau yra susiformavę vartojimo įpročiai.
„Valdžia turėtų skatinti mažųjų prekybininkų verslą. Dabar jie negali pasinaudoti nei valstybinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos” paslaugomis, nei gauti paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų”, – sako D. Arlauskas.
Jo įsitikinimu, didiesiems prekybos centrams taip pat turėtų būti draudžiama pardavinėti prekes žemiau savikainos, mat mažieji prekybininkai, neturintys tokių finansinių resursų, yra bejėgiai konkuruoti prieš tokias akcijas.
„Taip pat turėtų būti apribotas išpardavimų skaičius iki dviejų kartų per metus, kaip tai yra Europoje. Teritorijų planavimo įstatyme turėtų būti įteisinta norma, neleidžianti didiesiems prekybos centrams įsikurti miestų centruose, nes dabar savivaldybės dažnai jiems nuolaidžiauja pasitenkindamos investicijomis į miestų infrastruktūrą”, – sako D. Arlauskas.
Jis tikisi, kad į visus šiuos nekart iškeltus pasiūlymus atsižvelgs ir Ūkio ministerijos specialistai, šiuo metu vykdantys premjero pavedimą ir ruošiantys įstatymo projekto, susijusio su mažmenine prekyba, koncepciją.
Visgi šios ministerijos sekretorė Alina Mačiulytė teigia, kad jau šią savaitę dienos šviesą galinčioje išvysti įstatymo projekto koncepcijoje esminis dėmesys bus skiriamas didžiųjų prekybos tinklų santykiams su tiekėjais.
„Tiesa, joje gali būti aptarta ir galimybė riboti didžiųjų prekybos tinklų rinkos galią. Norint apsispręsti dėl galimo išpardavimų ribojimo reikėtų visų pirma sulaukti šiuo klausimu vykstančių debatų Europos Sąjungos institucijose, pabaigos ir konkrečių rezultatų”, – „Vakarų ekspresui” teigė A. Mačiulytė.
Tiki, kad bus geriau
Uostamiesčio parduotuvės „Kampas” savininkas A. Gricius pabrėžia, kad verslo plėtra Lietuvoje vyksta chaotiškai, nėra tinkamos prekybos vystymo strategijos.
„Tačiau mes tik pradedam kelią į Europos Sąjungą. Po 20-30 metų mūsų miesto centre taip pat bus daug mažų, gražių parduotuvėlių, kavinukių, kepyklėlių”, – optimizmo neslepia A. Gricius.
Indra Duotaitė, Martynas Vainorius