Pinigais pakvipusi ikona įplieskė moterų piktumą

Panevėžietė pensininkė, atidavusi restauruoti daugiau kaip šimto metų senumo ikoną ir sumaniusi ją parduoti, kaip pati sako, nė nesitikėjo, kad teks pusantrų metų varstyti įvairių instancijų duris, o relikvijos atseit dėl restauratorės kaltės parduoti taip ir nepavyks. Restauratorė kalbas apie permokėtą pinigų sumą už ikonos sutvarkymą ir pažadėtą pardavimą neigia.
Pensininkė Gražina Furs į PB kreipėsi teigdama neradusi teisybės kitur.
Moteris papasakojo iš ukrainietės anytos kaip palikimą gavusi senovinę ikoną. Ilgą laiką relikvija stovėjo Furs šeimos namuose. Tačiau kai prieš kurį laiką ponios Gražinos vyras išvažiavo gyventi į gimtąją Ukrainą (o paskui jį – ir sūnus), moteris nepanoro atiduoti ikonos buvusiam sutuoktiniui. Tikros bėdos, pask G.Furs, prasidėjo tada, kai nusprendė išsiskirti su uošvės dovana.

Nutarė parduoti relikviją

—————————-

„Pensijos gaunu nedaug, pinigų reikia – neturiu iš ko pragyventi, tad, pakalbėjusi su seserimi, nutariau ikoną parduoti. Sesuo man pasakė, kad jos kaimynė Birutė Kaziukonienė dirba restauratore Kraštotyros muziejuje ir gali ne tik restauruoti, bet ir parduoti šią relikviją”, – atviravo G.Furs.

Taip ikona buvo patikėta ponios Gražinos sesers kaimynei.
Anot G.Furs, Kraštotyros muziejaus restauratorė B.Kaziukonienė ne tik pažadėjusi restauruoti gerokai laiko apgadintą ikoną, bet ir sakėsi žinanti žmogų, kuris ikoną brangiai nupirks.

„Kaimynė už ikonos restauravimą paprašė 200 litų ir pažadėjo ikoną parduoti, – sakė G.Furs. – Sakė turinti pažįstamą Seimo narį Vilniuje, kuris ikonas kolekcionuoja ir nupirktų ją už 8 tūkstančius litų. Nes ikona neva tapyta Peterburge 1873 metais. Žodžiu, tikrai vertinga”.

Sandoris buvo sudarytas. Beliko sulaukti, kada ikona bus restauruota ir jos savinininkė galės papildyti savo biudžetą.

Tačiau laikas bėgo, o ikonos restauravimo darbai vis dar nebuvo baigti. Ikonos savininkė skambino ir užeidavo pas G.Kaziukonienę, ji žadėjo greitai viską sutvarkyti.

Sumokėjo dešimteriopai

—————————-

Galiausiai po metų restauracija buvo baigta. G.Furs teigimu, ikonai buvo suklijuoti rėmai, idėtas stiklas, nuvalytas nuo laiko patamsėjęs Dievo motinos atvaizdas. Pati restauratorė savininkei dar sakė, kad užpurkškė aukso dulkių.

Po restauravimo B.Kaziukonienė, pasak G.Furs, vis dar žadėjo ikoną parduoti. Įtikėjusi, kad už ikoną gaus nemažai pinigų, jos savininkė ir restauratorei pinigų nepašykštėjo – vietoj sutartų dviejų šimtų sutiko sumokėti 2500 litų, nes jai esą pagailo moters.

Laikui bėgant kalba apie pardavimą savaime nutilo. G.Furs vėl kreipėsi į B.Kaziukonienę, tačiau šioji davė kelis telefono numerius ir liepė jai pačiai skambinti pirkėjui. Prisiskambinti nepavyko.

„Keletą kartu vėl ėjau pas Birutę Kaziukonienę, – pasakojo pensininkė, – tačiau šioji net durų nebeatverdavo. Jos telefonas taip pat tylėjo. Palikdavau raštelį užkišusi už durų, bet nesulaukiau jokios reakcijos. Man reikėjo pinigų. Jei restauratorė nebūtų žadėjusi ikonos parduoti, aš nebūčiau sutikusi ir restauruoti jos. O juk tuos 2500 litų skolinausi iš invalidės sesers…”

Mano esanti apgauta

————————

Bėgo savaitės ir mėnesiai, bet ikona taip ir nebuvo parduota. Galiausiai B.Kaziukonienė ją atidavė savininkei. Šioji, įtarusi esanti apgauta ir norėdama atgauti permokėtą sumą, pradėjo ieškoti teisybės.

Liepos pradžioje ponia Gražina raštu kreipėsi į B.Kaziukonienės darbovietės vadovą Kraštotyros muziejaus direktorių Arūną Astramską su prašymu išsiaiškinti jai priklausančios ikonos restauravimo aplinkybes.

Liepos pabaigoje moteris gavo muziejaus direktoriaus pasirašytą raštą. Jame buvo rašoma: „Atlikus patikrinimą nustatyta, kad Panevėžio kraštotyros muziejaus Restauravimo ir konservavimo skyriuje jokia ikona nebuvo restauruota (tam skyriaus darbuotojai neturi kvalifikacijos) ir jokių pajamų už šį darbą muziejus negavo. Dėl pretenzijų prašome kreiptis į restauravimą atlikusius asmenis”.

Policija patarė kreiptis į teismą

———————————–

Nepatenkinta A.Astramsko atsakymu G.Furs kreipėsi į miesto Savivaldybės Kultūros ir meno skyrių. Skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė moteriai raštu atsakė, jog į jos prašymą Kraštotyros muziejaus direktorius atsakė teisingai, nes dėl ikonos restauravimo ji kreipėsi ne į įstaigą, o į privatų asmenį. G.Furs buvo pasiūlyta, jei nepavyks susitarti su ikoną restauravusiu asmeniu, kreiptis į teismą.

Ponia Gražina PB prisipažino, kad jai neliko nieko kita kaip tik kreiptis į policiją. Rugpjūčio pabaigoje moteris parašė pareiškimą, kuris buvo užregistruotas 1-ajame policijos komisariate. Bet ir čia G.Furs buvo patarta kreiptis į teismą.

„Tai ką man dabar daryti? – skundėsi moteris. – Aš juk pensininkė, lėšų neturiu po teismus tampytis. Niekad nebūčiau gyvenime patikėjusi, kad galimos tokios apgaulės. Gal dabar tokia mada vienas kitą apgaudinėti?”

Neigia žadėjusi parduoti

—————————

Kraštotyros muziejuje metalo ir metalinių dirbinių restauratore dirbanti Birutė Kaziukonienė sutikusi pasikalbėti su PB korespondente apie ikonos restauravimą iš pradžių teigė neturinti ką pasakyti.

„Nieko nežadėjau, – tikino restauratorė. – Ikonos parduoti nežadėjau. Kaip aš ją būčiau pardavusi? Reikia pinigų ir laiko, o aš neturiu nei to, nei to. Tiesa, turėjau keletą telefonų numerių. Daviau vieno Seimo nario numerį – tegul skambina ir tariasi dėl pardavimo”.

Aprodžiusi savo darbo vietą B.Kaziukonienė tikino, kad muziejuje labai griežta tvarka. Ji net norėdama negalėtų atsinešti asmeninio daikto: visi restauruojami daiktai registruojami aktuose.

„Nieko aš jai nežadėjau, – pakartojo B.Kaziukonienė. – O dabar mane apskundė direktoriui. Ėjo visokios komisijos, tikrino. Trisdešimt metų čia dirbu ir dabar tokie nemalonumai… Na kam to reikia? Per tą pusmetį pasijutau tarsi būčiau nusikaltusi prieš visą bendruomenę, nors tikrai nieko bloga nepadariau. Ir apskritai, čia visai kas kita – grynai „bobiški” dalykai. Taigi geriau būtų nei kalbėti, nei rašyti apie tuos reikalus”.

Virginija Sipavičienė