Į kino festivalį Toronte pristatyti savo naujausio filmo „Matadoras” atvyko Pyrsas Brosnanas, paskutinysis iš Džeimso Bondo vaidmens atlikėjų.
Prieš imdamasis vaidmens „Matadore”, bandėte ką nors sužinoti apie samdomus žudikus, jų psichologiją?
Taip, scenarijų daviau perskaityti vienai mielai damai – ji psichologė kriminalistė, dirba Los Andželo policijos departamente – tiesiog iš smalsumo, kad pasiklausyčiau, ką ji pasakys. Ji sudarinėja tokių žmonių psichologinius portretus. Suprantama, ji turėjo savitą požiūrį į motyvus, verčiančius veikti mano herojų, tačiau jo nerviniai protrūkiai jai pasirodė visiškai įprasti. Tarp nusikaltėlių taip pat pasitaiko įvairių tipų, bet daugumos galvose tokie tarakonai…
Ar sėdint prie baro jums pasitaikydavo tokių atsitiktinių pokalbių su nepažįstamaisiais kaip jūsų herojui?
Apie svaigalus ir moteris? Būna, kodėl gi ne. Tačiau labai dažnai atsiranda pavojus, kad pokalbis gali atnešti nemalonių pasekmių, ir jau nebežinosi, kaip tokios šnekos pasibaigs. Tokiu momentu geriausia greitai atsistoti ir išeiti.
Iki „Matadoro” filmavimo esate buvęs koridoje?
Aš ir per filmavimus neapsilankiau koridoje. Scenos, kuriose aš dalyvavau, buvo filmuojamos tuščiame stadione, o bulius Ričardas („Matadoro” režisierius Ričardas Šepardas) filmavo atskirai. Niekada anksčiau nėjau į koridą ir nesirengiu ten eiti. Neturiu noro stebėti, kaip mano akyse žudo gyvūnus, ir tuo mėgautis aš negalėčiau. Vis dėlto suprantu, kad šis pasirodymas gali turėti meninės vertės tiems, kurie tuo mėgaujasi. Juolab kad Meksikoje tai nacionalinis sportas. Puikiai įsivaizduoju, kad bulių kova įkvėpė nemažai kuriančių žmonių. Lorka, Pikasas, Hemingvėjus – visi jie garbino koridą, ir turėjo tam teisę.
Filmo pradžioje yra tokia scena, kai jūsų herojus per viešbučio holą žengia dėvėdamas vien tik trumpikėmis ir auliniais batais. Priėjęs baseiną, jis panyra į vandenį. Kaip jūs jautėtės tokioje komiškoje situacijoje, ir kaip reagavo į tokį vaizdelį pašaliniai žiūrovai?
Jei gerai atsimenu, aikštelėje tuomet tebuvo keturi aktoriai, o visi kiti, kuriuos jūs matote kadre, – paprasti viešbučio gyventojai ir personalas. Žinoma, jog jiems net žandikauliai atvipo, bet juk režisieriui to ir reikėjo – užfiksuoti jų reakciją. Jaučiausi normaliai. Tai mano profesijos dalis. Pradėjau vaidinti teatruose dar mokykliniais metais, vėliau mokiausi aktorystės meno, ir tais laikais būdavo visko. Kartais tekdavo pasirodyti itin keistomis situacijomis, apie kurias net nepasakosiu. Pasivaikščioti po viešbutį dėvint tik trumpikes – tik žiedeliai. Be to, reikia mokėti suprasti viso, kas vyksta aplinkui, teatrališkumą. Aš tiesiog neturiu teisės atrodyti kvailiau nei to reikalauja vaidmuo. Atsimenu, kad Ričardas manęs paklausė, kokią avalynę norėčiau mūvėti, ir aš atsakiau: „Žinoma, aulinius”.
Juk sunku pabėgti nuo Džeimso Bondo. Kai jūsų herojus užsisako bare kokteilį ir kamera stambiu planu rodo, kaip barmenas plaka gėrimą, norite to ar nenorite, kiekvienas žiūrovas iškart prisimins Džeimsą Bondą.
O aš ir nenoriu, kad jį pamirštų. Su šiuo personažu gyvenu jau ne pirmus metus ir esu už tai dėkingas. Suvaidinęs Džeimsą Bondą, uždirbau ženklią sumelę, išbandžiau save kaip prodiuserį ir taip įgijau teisę pats rinktis mane dominančius projektus. Žinoma, kai tu nuolatos vaidini vieną personažą pačiose įvairiausiose situacijose, patenki į tam tikrą artistinę erdvę, kuri keičia ir tave patį – tavo kalbėseną, judesius ir t. t. Manau, kad vaidmeniui „Matadore” tai buvo netgi naudinga. Viskas, ką aš noriu čia parodyti, – tai pasijuokti iš savo ankstesnių pasiekimų, padaryti taip, kad atrodyčiau smagiai. Šis scenarijus parašytas su puikiu humoro jausmu. Kai kurios replikos pataiko tiesiai į dešimtuką.
Kai prodiusuojate filmus, tai reiškia, kad liekate prodiuseris net filmavimo aikštelėje?
Nelaikau savęs profesionaliu prodiuseriu. Aš tiesiog aktorius, kuris kartais taip stipriai nori, kad gimtų koks nors projektas, jog net esu pasirengęs aukoti savo laiką ir nervus tam, kad surinkčiau į draugę reikiamus žmones. Tačiau kasdieniam organizaciniam darbui aš esu visiškas profanas. Beje, prodiuseris per filmavimus negali nė minutei pamiršti savo pareigų. Kaipgi galėčiau vaidinti, jeigu mano telefonas nuolat skambėtų?
Ar filmų prodiusavimas leidžia geriau save vertinti?
Aš ir taip gerai save vertinu (juokiasi). Iš tikrųjų visada yra nerealizuotų norų. Save, kaip aktorių, vertinu gana blaiviai – turiu prisiversti dirbti ir būti sąžiningam sau. Norėčiau, pavyzdžiui, groti kaip Danielis Dei Liuisas – štai kas tikras genijus.
Ar tiesa, kad greitai vėl turėsite imtis Tomo Krauno vaidmens?
Taip, šis projektas kiek užleistas: yra prodiuserių komanda, neblogas scenarijus. Apskritai reikalas po truputį sukasi. Dabar svarstoma režisieriaus kandidatūra, ir tai šiek tiek stabdo visa kita. Šiaip studija yra pasirengusi, ir tikiuosi, kad filmavimai greit prasidės.
Biografijos faktai
Pyrsas Brosnanas gimė 1953 metų gegužės 16 dieną Airijoje, o Londone atsidūrė sulaukęs 11-os. Dirbo cirke, dailininku, dalyvavo eksperimentiniame teatre, vėliau baigė Londono dramos meno centrą ir pasiekė ženklių laimėjimų kaip teatro aktorius.
Šlovės Pyrsas sulaukė 1980-aisiais drauge su pagrindiniais vaidmenimis dviejuose teleserialuose – „Remingtonas Stilas” ir „Menijonai iš Amerikos”. Na, o tuomet Brosnanui atitenka Džeimso Bondo vaidmuo.
Garsųjį agentą jis suvaidino keturiuose šio ciklo filmuose – „Auksinė akis” (1995), „Rytojus niekada nemirs” (1997), „Ir viso pasaulio negana” (1999), „Mirk, bet ne dabar” (2002). Beje, Pyrsas netapo vieno įvaizdžio įkaitu. Jam teko vaidinti šnipą, nusikaltimų genijų („Tomo Krauno afera”, 1999; „Siuvėjas iš Panamos”, 2001; „Po saulėlydžio”, 2004), tačiau jo filmografijoje yra ir šeimyninė komedija („Ponia Dautfair”, 1993), ir nuotykių filmas („Robinzonas Kruzas”, 1997), ir melodrama („Dviveidis veidrodis”, 1996), ir romantinė komedija („Patrauklumo įstatymai”, 2004).
Kai kuriuos filmus, kuriuose vaidina, Pyrsas prodiusuoja pats. Taip buvo su dramomis „Belaisvis” (1998) ir „Evelina” (2002), taip pat ir paskutiniuoju jo filmu „Matadoras”.
Lina Skruibytė