Trumpu moters žydėjimo metu jos grožis puikiai padeda apsimetinėti – tai ydai ją pasmerkia įgimtas silpnumas ir mūsų visuomenės įstatymai. Gaivus skaistus veidelis, žiburiuojančios akys, grakštus piešinys tokių subtilių bruožų, tokios daugybės linijų, tiesių ir kreivų, bet tobulai išbaigtų ir taisyklingų, – skraistė, kuri gali pridengti visus jausmus: nuoraudis nieko neatskleis, tik pagyvins ir taip ryškią skruostų spalvą; vidinės ugnies nepastebėsi, nes akys nuolat dega gyvenimo džiaugsmu, o skausmo liepsna, žybtelėjusi akimirką, atrodys kaip dar viena Dievo dovana.
Taigi vargu ar sutiksi veidą, labiau neįžvelgiamą nei jaunas veidas, nes nejudresnių veidų už jaunus nėra. Jaunos moters veidas ramus, lygus, giedras kaip ežero paviršius. Bruožai įgauna savitumo tik sulaukus trisdešimties metų. Iki to amžiaus dailininkas mato vien baltas ir rausvas spalvas, šypsenas ir minas, kurios kartoja vis tas pačias mintis apie meilę ir jaunystę, mintis vienodas ir paviršutiniškas; bet senatvėje prabyla kiekvienas moters bruožas, nes aistros ten įspaudusios savo žymę; ji buvo mylimoji, žmona, motina; audringiausi džiaugsmai ar skausmo protrūkiai nepataisomai pakeičia, iškreipia veidą, įrėžia šimtus raukšlių, kurių kiekviena turi savo kalbą; ir tada jums akivaizdu, kad pasišlykštėjimas moteriai suteikia kilnumo, liūdesys – grožio, ramybė – didingumo; jeigu leisite vėl pavartoti šią savitą metaforą, tada išdžiūvusiame ežere matyti maitinusių jį srautų vagos.
Senos moters veidas nebetraukia nei lengvapėdiškos aukštuomenės, kuri išsigąsta suvokusi, kad griūva įprastas jos požiūris į grožį, nei vidutinio dailininko: jis čia nieko neberanda; užtat toks veidas įkvepia tikrą poetą, laisvą nuo bet kokių sąlyginumų, nulemiančių begales prietaringų nuomonių apie meną ir grožį.