Pažvelkim į Lietuvos žemėlapį – pačiame pietiniame Dzūkijos kampelyje, pasienyje su Lenkija ir Gudija, tarp Lazdijų ir Druskininkų žalių miškų fone pamatysite padrikai pabirusių pailgų ežerų spiečių. Įžvalgesni netruks pastebėti, jog šis spiečius primena spiralinį sūkurį, kurio centre, ežerų glėbyje įsikūręs Veisiejų miestelis.
Viena legenda pasakoja: „Jodinėjo medžioklis tarp ežerėlių, nuo vieno smėlio kalnelio ant kito, sukinėjosi pušynėliuose ir beržynuose, vildamasis lapei kailį nudirti ar vargšą zuikelį padžiauti. Netikėtai pamatė besidarbuojantį valstietį, – beriantį grūdus į palšą dirvą.
Pasišaipė medžioklis: ką čia žmogau, vargsti, vėjams sėji! Taigi, taigi, atspėjai – atšovė valstietis – vėją sėju!” Tas buklus atsakymas ir davęs miestui vardą, – suprask, čia mes visi tokie sumanūs, žodžio kišenėje neieškantys, gyvename!