„Ateinu kas rytą, ir šnerves užlieja aliejaus kvapas, apeinu paveikslus. Džiaugiuosi, kad mane supa menininkai; rodos, vienišiai, išsislapstę po savo olas, bet kai ko reikia, stos visi kaip mūras. Būti tarp menininkų – šventė, kuri visada su tavimi”, – šypsosi Klaipėdos galerijos direktorė dizainerė Violeta Jusionienė.
Septynerius metus Violeta vadovauja galerijai, tai antrieji namai. Kartais į parodą susirenka vos „dvylika apaštalų”, žinovų, kritikos hienų, o kai pristatomi projektai, būna toks bambatrynis! Dailininkai sukuria šių namų aurą: „Pas mus niekad nebūna pykčių, muštynių, striptizų. Nes savo ekscentriškumą jie išreiškia kūryboje. Pas mus būna dainos, šokiai, juokas, iškrova, susitikę apsikabiname kaip broliai. Kartais kuris prasižioja, o tu jau žinai, ką pasakys; esame šeima. Manau, dailininkai čia ateina kaip į savo namus, kai visos kitos durys uždarytos.”
Demonai ir angelai
Menininkas nėra biznierius, jam nereikia alkūnėmis brautis per gyvenimą, galbūt todėl išlieka grynuoliai, su savo silpnybėm. Kaip genijai, jie tikrai nesidrasko, nesipučia, tik ateina su asmeninėmis nuoskaudomis, būna, išsipasakoja meilės kančią. „Kartais reikia pakišti petį išsiverkti kokiam rasputinui. Tai man joks spektaklis, tai tikrai yra mano gyvenimas.
Tą pinigėlį, pagalvoju, jiems nėra lengva gaut, bet kaip dailininkai nori žaisti! Išties jais žaviuosi: tu gali viską iš jų atimt, turtą, bet neatimsi talento ir geismo kurti. Ir kartais atneša stebuklą.”
Kartais iškiliosios asmenybės Violetai atrodo nepasiekiamos kaip Mėnulis, bet su jais susidraugauti taip paprasta: „Gal aš iš jų esu stabus pasidariusi? Bet jie ištiesų yra palikę minioje savo pėdsaką, ir gal mano gyvenimo tikslas yra pristatyti visuomenei tuos prakilniuosius.”
Mergaitė su karoliais
„Augau Klaipėdoje, S. Nėries gatvės name, kuriame gyveno menininkai. Neįsivaizduoju, kaip ten atsidūrė mano jūreivis tėvelis. Su Dalia Kancleryte turėjome fėją, dosniai prigimties apdovanotą vyresnę už mudvi draugę Virginiją Čepaitę, kuri mus mokė piešti, statė kiemo spektaklius, ir mus, šešiametes, priversdavo per naktį išmokti mintinai poemą „Jūratė ir Kastytis” ar „Eglė žalčių karalienė”. Uždarame kieme žaisdavome klases, ir būdavom berniukų išdaigų liudininkės: moteriškės nešdavosi kiaušinius, ir, užkliuvusios ištemptos virvės, juos ištaškydavo. Mums buvo be galo juokinga.
Neturėjau jokių iliuzijų apie atjosiantį princą, bet visada norėjau būti menininkė. Turėjau švarius, saugius ir jaukius namus, kvepiančius pyragais, ir globojančią mamą. Buvau puošeiva, siuvinėjau, išardžiusi amerikonišką mamos suknelę, iš karoliukų suvėriau papuošalus vyresnei sesei, kuri su jais ėjo į pirmą pasimatymą…”
Ne stabas, bet Pigmalionas
Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, rugsėjo 1-ąją Violeta išvydo sau skirtąjį – ilgaplaukį su raudonom kelnėm ir petnešom, žengiantį per pievą. „Pažvelgėm viens kitam į akis, supratau, kad jis yra mano, ir daugiau nebesiskyrėm.
Vasarą važiavome į kolūkiko talką, o sausį įvyko mūsų vestuvės. Iš to problemos nedarėm, nes jau anksčiau Algis atėjo pas mane su lagaminu. Mano tėveliai buvo labai demokratiški, – juokiasi Violeta.
– Nepasakyčiau, kad savęs nerealizavau; netapau tapytoja, bet esu dizainerė. Gal tiesiog pajutau, kad šalia iš tiesų labai stiprus menininkas. Algis pajuokaudavo, kad du tapytojai šeimoje – per didelė prabanga tiek švaistyti dažams ir drobei. Aš visiškai nepasišvenčiau namams! Turėjau visas sąlygas dirbti, kurti interjerus, ir visiškai nesijaučiau auka. Algis tapydavo studijoje, turėjo laisvo laiko, tai jis vaikus užaugino. Rūpinosi buitim ir skanų valgį gamino. Būdavo, grįžtu iš parodos atidarymo – jis skaito mažylei „Odisėją”, o ši knarkia jam prie šono…”
Ištikimybė
„Algis labai gerbė meną ir savo paveikslus, sakydavo, kad meno kūrinys – tai ne maisto produktas. Sunkus žmogus tikrai nebuvo. Mylėjo dailininkus, dar saulei nepatekėjus, kūrė parodų projektus, telkė bendraminčius į komuną. Jis gal kategoriškas buvo, bet – teisingas, nepakęsdavo chamizmo, primityvumo. Algis sakydavo: „Kodėl dailę visi gali išpeikt, net prie to neprisilietę, o niekas nekalba apie kamerinę muziką?”
Niekada nedaužėm indų, net minties nebuvo ranką vienam prieš kitą pakelt. Kodėl man su Algiu buvo gera vakarais šnekučiuotis? Jis man be galo daug davė, suteikė progą pažint impresionistus, Van Gogą, Sezaną, Pikasą. Iš tiesų buvau tas molis, iš kurio mane kaip Pigmalionas lipdė.
Gal per daug saugi su juo jaučiausi. Žinoma, gyvenime visko buvo, bet Algis stengėsi mane apsaugot: kaip jis elgėsi, nežinau, buvo tik nuogirdų. Jis per daug brangino savo šeimą ir stengėsi paslėpti, jeigu kuo žavėjosi, užglaistyti savo rūpestingumu, gerumu. O kad priešinga lytis domino, tai natūralu. Kodėl dailininkai laikomi palaidūnais? Juk ir statybininkas akis turi, mato kas gražu. Jeigu būčiau medicinos seselė, gal būčiau labiau pavydėjusi.”
Violeta sako, kad niekad nepozuodavo savo vyro tapomiems paveikslams. Niekad neįžengdavo į jo dirbtuvę, nes galvoja, kad menininkas privalo turėt savo terpę, erdvę: „Dirbdama pati labai nemėgstu, kai kas stovi už nugaros ir dar klausia, kas čia bus. Kuriantis turi būt vienas, tą tikrai žinau. Užtat kai ateidavau į Parodų rūmus, Algio geltonos, mėlynos drobės mane nustebindavo, net sukeldavo šoką. Tai būdavo atradimas.
Aš iki šiol neatsigavau po netikėtos vyro mirties. Jau bus dveji metai, o su ta mintim nesusitaikiau. Žinau, kad jis yra čia, su manim. Gal tai paranojiška, bet kai nuvažiuoju sutvarkyt kapų, ten jo man nėra, jaučiu jį esant Dailininkų sąjungoje, visur, žinau, ką jis man pasakytų, kad jis turi pareiti, laukiu jo durų rakinimo garso. Mes esame per daug susiję.
Algis buvo labai žmoniškas, puikus pedagogas, jis suteikė man ir dukroms saugumo ir savarankiškumo jausmą. Mūsų net pinigai nebuvo krūvoj, paprašydavau, jei pritrūkdavo, bet visada norėjau užsidirbt juos pati. Man lyg ir niekas nepasikeitė; kol nesuvoksiu netekties, kol su juo neatsisveikinsiu. Ir jo dirbtuvėj visa kaip buvę.”
„Paryžius – tai mano vaikas”
Dukra Rūta ištekėjo metai prieš tėvo mirtį, ir nežinau, kas vyrui sutrukdė nusipirkti tada bilietą į Paryžių. Aš nežinau, ar čia įdomu, bet pirmas dukros vyras buvo portugalas, su kuriuo išvyko į Prancūziją; gal jie nebuvo vienas kitam skirti. Su prancūzu Eriku, dokumentinių filmų režisieriumi, jiedu – labai gražus tandemas, papildanti vienas kitą pora.
Man rodos, užsieniečių vyrų visai kitas požiūris į moterį: jie laisvesni, emocionalesni, ne kaip mes, šiauriečiai, nebijo savo jausmus demonstruoti. Jau jeigu myli, tai myli, jei pyksta, tai pyksta. Aš turbūt pati geriausia uošvė pasaulyje, mes nesusišnekam, tik šypsomės vienas kitam.
Rūta gyvena tik iš savo kūrybos, rengia parodas, manau, ji pripažinta dėl to, kad jos keramika itin archaiška, tarsi drėbte nudrėbta. Man nuostabu, kad jie daro parodas savo dirbtuvėse, susimeta keli dailinininkai, susikviečia visų rasių žmones: korėjietį ir eskimą, vakaroja, diskutuoja ta mentalitetų puokštė. Jauti kaip tvyro penkių žemynų dvasia ir kvapas. Man Paryžius – tai mano vaikas, jos uždaras kiemelis, jos laimė. Žinoma, pamačiau meno evoliucijos muziejus, bet smagiausia buvo sėdėt lauko kavinėj su mergaitėm iš šalies ir stebėti žmones. Tai buvo ramybės, saugumo, absoliutaus gėrio pojūtis.
Niekad negalvojau kištis, kai vaikai rinkosi gyvenimo kelią, ar jie tuo galėtų būti ar kitkuo. Jaunylė Raselė neblogai piešdavo, aš ją kaip ir norėjau „nukreipti”, ir vieną dieną ji man pasakė: „Aš būsiu tik žurnalistė”. Kartais jos tokie argumentai pasverti, kad mano balsas lieka kažkur tyruose.”
Violeta ką tik grįžo iš Danijos, kur vežė vyro paveikslų parodą. Pasiklausė aikčiojimų, nes danai tiesiog žaidžia meną, o čia – toks koloritas, jėga.
„Aš ir toliau stengsiuos pažinti pasaulį, pristatydama įvairiose šalyse Jusionio darbus. Beje, nekilo ranka bent vieną parduoti, jie man kasdien atsiveria vis įstabesni.”
Paskui kalbėjom apie išsprogusius pumpurus, žydinčias pienes ir kad gimsti kartu su gamta. „Šiaip tai gi ir nepastebėtum, jeigu ne šuo vedlys. O balkonas pilnas kregždžių lizdų…”
Ivona Žiemytė