Vos pradėjęs dirbti Klaipėdos autobusų parko direktoriumi Algimantas Dumbrys pakliuvo į šalčio ir pūgos surengtą egzaminą bei už nepadarytas nuodėmes gavo pirmąjį savo gyvenime papeikimą.
Tačiau tai neišgąsdino penktojo Klaipėdos autobusų parko (KlAP) direktoriaus, kuris įmonei vadovavo septynerius metus ir iki šiol dirba šioje bendrovėje.
Pražilo per metus
„Kai 1979 metais pradėjau dirbti įmonėje, man buvo 35-eri. Kolektyvas buvo irgi jaunas, veržlus. Įmonė buvo rekonstruota, tik ką persikėlusi į naujas patalpas. Didžiausias netikėtumas – manęs laukė 1320 žmonių kolektyvas – dešimt kartų didesnis, negu buvo autoremonto gamykloje, kuriai iki tol vadovavau”,- pasakojo šiuo metu KlAP materialinio aprūpinimo skyriaus viršininku dirbantis A. Dumbrys.
Jo pirmtakas buvo autokratinio valdymo šalininkas, o A. Dumbrys siekė, kad kiekviena tarnyba dirbtų savarankiškai ir pati priimtų sprendimus. Sovietmečiu tai buvo gana neįprasta. Daugeliui atrodydavo, kad naujasis direktorius neima nieko į galvą, tačiau, pasak pašnekovo, po metų nuo to „neėmimo” jo plaukai tapo balti.
A. Dumbrio direktoriavimo metais KlAP buvo 260 autobusų – lazai ir ikarusai. Kad prieš 26 metus visuomeninis transportas buvo labai reikalingas, byloja faktas, jog į miestą išriedėdavo 95, o vėliau net per 100 autobusų. Tačiau piko valandomis ir toks galingas arsenalas sunkiai aptarnaudavo visus norinčiuosius važiuoti. Mieste veikė daugybė didžiulių įmonių, kuriose dirbo tūkstančiai žmonių. O ir lengvųjų automobilių klaipėdiečiai turėjo gerokai mažiau, negu dabar.
Parkas buvo nuolat atnaujinamas, nes kasmet pagal planą buvo gaunama po 20-30 naujų autobusų. Į Klaipėdą atkeliaudavo ir tie autobusai, kurių atsisakydavo Šiauliai ar Panevėžys. Nebuvo didelės bėdos nei su detalėmis, nei su benzinu, kurio likučius prieš naują reisą vairuotojai kartais iš bako net į žvyrą pildavo – sovietmečiu kuras nebuvo branginamas.
Nuo pūgos slėpėsi tvarteliuose
„Kad pasisavintų pinigus, kai kurie vairuotojai prisigalvodavo visokių gudrybių. Sugebėdavo ant bilieto vietoje „Raseiniai” parašyti „Kryžkalnis” ir kainos skirtumas krisdavo į jų kišenę. Žinodavo, kur kokio dydžio tarpelius tarp raidžių palikti, kad būtų kuo sunkiau suprasti, koks iš tiesų miesto pavadinimas užrašytas”,- pasakojo A. Dumbrys.
Antraisiais jo vadovavimo įmonei metais atliekant dokumentų patikrinimą buvo nustatyta, kad grupė vairuotojų užsiėmė stambiomis machinacijomis. Jie surinkdavo iš keleivių bilietus ir juos antrą kartą parduodavo. Direktorius pats narpliojo šį nusikaltimą, tačiau gavo papeikimą net ir už tuos metus, kai bendrovėje dar nedirbo. Pinigus vogusiems vairuotojams buvo iškeltos bylos. Kai kurie už tai net sėdo į kalėjimą.
Į atmintį A. Dumbriui įstrigo ir gamtos sukeltos ekstremalios situacijos. Pirmąją darbo parke žiemą užklupo tokie šalčiai, kad iš 95 autobusų į miestą išvažiavo tik 35. Nepadėjo nei pasamdyti vilkikai, nei bandymas autobusus šildyti. Stotelėse jų laukdavo minios pasipiktinusių žmonių.
Praėjus kelioms savaitėms kilo didžiulė pūga. Prie Kryžkalnio įstrigo 20 autobusų. Keleiviai vyniojo kojas šalikais, bandė šildytis Kryžkalnio autobusų stotyje, tačiau ten dingo elektra, užšalo katilinė. Tada žmonės glaudėsi kartu su avytėmis vietinių gyventojų tvarteliuose. Užpustyti autobusai stovėjo prie Kretingos, Nemirsetos. Keleiviai stichijos pabaigos laukė ir Klaipėdos autobusų stotyje. O parke, direktoriaus kabinete įsikūrė štabas, kuris dieną naktį budėjo net tris paras.
„Tai buvo rimtas nervų patikrinimas”, – dabar su šypsena tas akimirkas prisimena A. Dumbrys.
Agnė Lukauskaitė