Iš daugybės pažįstamų buvom girdėję, kad geriausios avialinijos kelionei į Australiją yra Jungtinių Arabų Emyratų kompanija „Air Emirates”. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko ją pasirinkome. Deja, nusivylėme.
Pirmasis nusileidimas – Dubajuje. Pakilome vėlai vakare po darbo dienos (!) ir buvom nemaloniai nustebinti, kad sėdynes yra taip sugrūstos, jog neįmanoma įtilpti. Atrodo, nesu per daug didelė, kojų ilgis irgi, manau, vidutiniškas, bet per pirmą skrydžio valandą susiplėšiau specialias pėdkelnes nuo trombozės, nes kojos nuolat rėmėsi į priešais esančią kėdę. Prasikankinę 5 valandas iki Dubaujaus, iš lėktuvo išlipom siaubingai pavarge, nervingi, o aš dar ir su suplyšusiom pėdkelnėm…
Man jau buvo baisu ir pagalvoti, kad dar teks 14 valandų pratupėti lėktuve, bet antras lėktuvas buvo šiek tiek erdvesnis ir turėjo tikrai liuksišką kompiuterinę įrangą: kiekvienas keleivis prieš nosį turi moniturių, kuriame gali žiūrėti filmus (nuo baltai juodos klasikos iki pačių naujausių), klausytis muzikos, žiūrėti vaizdo klipus, žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai labai pravertė, nes dėl lėktuvo ūžimo niekaip nesisekė užmigti.
Per 14 valandų gavom kokius 5 kartus valgyti. Paskaičius meniu gali pagalvoti, kad patekai į 5 žvaigždučių restoraną, bet kai atneša maistą, supranti, kad vis dėlto esi lėktuve. Dažniausiai galima buvo pasirinkti iš dviejų pagrindinių patiekalų. Bet čia vėl laukė nemalonus siurprizas.
Mano draugas pusryčiams paprašė patiekalo, kurio stiuardesė tuo metu neturėjo vežimėlyje. Ji prižadėjo greitai atnešti, dingo pusei valandos, o grįžusi pasakė, kad to patiekalo nebėra. Vienintelis dalykas, kurio iki šiol niekada negaudavau kitų kompanijų lėktuvuose ir kas tikrai pradžiugino, buvo švieži egzotiški vaisiai.
Po tokios varginančios kelionės nusileidom Sidnėjuje į sriubos tirštumo rūką. Atrodė, kad debesys yra nukarę iki pat žemės. Nesimatė absoliučiai nieko, o mes tikėjomės atvykti į saulėtą vasarą…
Muitinėje laukė naujas siurprizas. Buvau paklausta, ar turiu kitų vardų išskyrus Sandrą. Kai pasakiau, kad ne, muitininkė parode mano vizą, kurioje aš „pakrikštyta” Samona. Nesuprantu, kaip pati anksčiau to nepastebėjau. Šiaip visada tikrinu savo pavardę, nes labai dažnai pasitaiko, kad užsienieciai ją iškraipo. Bet vardo dar niekas nebuvo blogai užrašęs.
O juk viza įklijuota pase, kur neįmanoma kažko neįskaityti!
Savaime suprantama, teko pabendrauti su migracijos tarnybos atstove. Tokių malonių migracijos tarnybos darbuotojų man dar niekur neteko matyti. Žodžiu, ji patikrino duomenų bazėje, ar nesu teroristė ir praleido. Tada jau mes griuvom pusseserei Julytei ir pusbroliui Edmundui, pasitikusiems oro uoste, į glėbį.
Pasaulis kitaip
Adaptacijai neturėjom per daug laiko, nes jau kitai dienai buvom užsisakę lėktuvo bilietą į miestą Brisbane, kuris yra 1000km šiauriau nuo Sidnėjaus. Giminaičio dėdės šeima suorganizavo mums labai šiltas sutiktuves su australišku barbekiu ir daug linksmų draugiškų žmonių. Aš kibau į egzotiškus vaisius, kurių net ne visų pavadinimus žinau. Kai sužinojau, kad dabar kaip tik yra mango sezonas ir jų galima gauti absoliučiai visur ir tikrai labai pigiai, pasijutau patekusi į rojų.
Kitą dieną po pietų išskridom į savo 2 savaičių kelionę pagal rytinę Australijos pakrantę. Oro uoste išsinuomojom automobilį. Buvom numatę pirmos nakvynės ieškotis maždaug už 150 km šiauriau nuo Brisbane, kurortiniame miestelyje Noosa. Puikiai nusiteikę, gerai išsimiegoję patraukėm į šiaurę.
Viskas atrodeė kitaip: nuostabi saulėta vasaros diena, juokingi geltoni ženklai pakelėse, įspėjantys, kad į kelią gali iššuoliuoti kengūros, mašinos, važiuojančios kaire puse, medžiai, kurių pavadinimų nežinau ir t.t. Mano draugas kiekviename posūkyje įjungdavo stiklo valytuvus vietoj posūkio signalo.
Dar nepasiekus nakvynės miesto, pradėjo leistis saulė, o tebuvo vos 5 valandas vakaro! Akimirkai stabtelėjome nufotografuoti fantastiško saulėlydžio ir… šalia mūsų vos už 20 metrų pamatėme 2 kengūras! Aišku, krykštavom kaip vaikai iš džiaugsmo, bet tas džiaugsmas greitai išblėso, pasiekus Noosa. Iš karto teko susipažinti su patogiu, atsipalaidavusiu australų gyvenimu.
Pasirodė, kad net daugumoje 4 zvaigždučių viešbučių administratoriai dirba tiki iki 18 val. vakaro. Atvykus vėliau, labai sunku rasti nakvynę, o ypač tamsoj klaidžioti po nepažįstamą miestą. O dar labiau nustebino, kad po 20 val.vakaro beveik niekur nebegausi valgyti! Kai kur vakarienę galima gauti tik nuo 18 iki 20 valandos. Aišku, tai negalioja milijoniniams didmiesčiams, bet visi tie miesteliai šiauriau nuo Brisbane teturi vos keletą tūkstančių gyventojų.
Galų gale mes apsistojom jaunimo nakvynės namuose, kurie atrodė blogiau negu KTU studentų bendrabučiai: geležinės dviaukštės lovos su čiuziniais, bet be antklodžių. Gerai, kad pusseserė iš Sidnėjaus mus įkalbėjo pasiimti miegmaišius. Pamiegoti nesisekė: buvo ziauriai karsta, visą naktį po langais šurmuliavo jaunimėlis, kažkas sugalvojo 4 ryto pasimaudyti baseine su pasikrykštavimais ir t.t. Pusę šesių ryto vėl buvom ant kojų.
Kitas sustojimas buvo numatytas uz 300 km Harvey Beach mieste. Kelias visai neprailgo: iš pakelės ūkininkų prisipirkom ką tik nuskintų mango vaisių, papajų, slyvų, grožėjomės sodria miškų ir pievų žaluma, aš vis aikčiojau pravažiuojant pro ananasų, bananų ir mango plantacijas. Pirmą kartą pamačiau, iš kur ananasams „kojos dygsta” (be abejo, turiu nuotrauką prisiminimui!). Pusryčiavom po kokoso palme. Ech, vien dėl galimybės ištisus metus mėgautis šiltu subtropiniu oru, vaisiais ir šviežiomis jūros gėrybemis galėčiau gyventi Australijoje…
Į Harvey Beach atvykom dar prieš pietus, susiradom nebrangius 2 kambarių su virtuve apartamentus keturių žvaigždučių viešbutyje tiesiai ant elektrinio žydrumo vandenyno kranto. Ir tada prasidėjo atostogos. Visą dieną tinginiavom pliaže, mirkom 26 laipsnių įlankos vandenyje, daug skaitėm, snūduriavom po skėčiais prie atviro viešbučio baseino, lepinomės povandeniniais masažais, valgėm vaisius ir mėgavomės saule.
Vėliau dar atradom, kad mūsų viešbutyje yra vienas geriausių misto restoranų. Čia aš pirmą kartą paragavau omaro. Nusprendėm pasilikti tame viešbutyje dvi naktis ir iš karto užsisakėm dviejų dienų išvyką į didžiausią pasaulyje gyvenamą smėlio salą – Fraser.
Fraser sala
Draugai, kurie mus konsultavo, ką reikėtų pamatyti Australijoje, sakė, kad ta sala yra viena iš gražiausių rytinės pakrantės vietų, bet aš nesitikėjau, kad ten TAIP gražu. Didžiąją dalį teritorijos užima neapsakomai tankus tropinis miškas, įtrauktas į pasaulinį paveldo sąrašą, su iki 40 metrų aukščio medžiais nuo palmių, eukaliptų iki figų ir lianų.
Proskynose driekiasi pelkės, kuriose knibždėte knibžda gyvačių (o aš tepasiėmiau atviras pliažinukes). Miške išsibarstę apie 2000 labai švarių gėlavandenių ežerų, krištolo skaidrumo ledinių šaltinėlių, kurių dauguma įteka į vandenyną. Pakrante tęsiasi nuostabaus baltumo paplūdimiai, atstojantys ir autostradą su apie 15 kopų(iki 200 metrų aukščio) regionų.
Visa sala yra nacionalinis draustinis. Nustebau sužinojusi, kad ten atvyksta tik 300 000 turistų per metus. Amerikoje gyvenau turistų pamėgtame mieste, pritraukiančiame iki 6 milijonų keliautojų per metus. Daug jaunimo keliauja su kuprinėmis, išsinuomoja didelį džipą kartu su kokiais nors 8 nepažįstamais žmonėmis, nakvoja palapinėse ir taip išnaršo visą salą. Mes pasirinkom brangesnį „šilto dušo mėgėjų” variantą. Išsinuomojom dvivietį labai fainą geltoną džipą „su visais patogumais”, o nakvojom jaukiam nameliuke palmių miškelyje.
Išvyka į tą salą buvo didelis iššūkis ir fantastiškas nuotykis. Tenai tyko ir nemažai pavojų. Nėra asfaltuotų kelių, o tik smėlio paplūdimiai ir siauri keliukai per tropinį mišką, todėl ten galima važinėtis tik su 4 varomųjų ratų transporto priemonėmis. Kas važiavo džipu safaryje, žino, jog smėliu važiuoti yra blogiau nei ledu. Paplūdimius du kartus per parą užlieja vandenynas, tad be žemėlapio kiekvienoje mašinoje rasi potvynių ir atoslūgių grafiką, kad tuo laiku nesišlaistytum prie vandens, bet važinėtum saugiau po miškus.
Saloje laisvai laksto laukiniai šunys dingo. Visur stovi ženklai, įspėjantys nevaikščioti po vieną (net į lauko tualetą!), nes tie dingo slankioja ieškodami maisto ir kartais būna labai agresyvūs. Eigulys pasakojo, jog pries trejus metus ten sudraskė 8 metų berniuką…
Nuostabu maudytis salos ežeruose, bet nepatartina net bristi į vandenyną, nes jame labai daug nuodingųjų medūzų – pati mačiau tūkstančius išmestu į krantą, taip pat yra ryklių ir kitokių jūros plėšrūnų.
O BLOGIAUSIA: saloje pilna gyvačių – aš turiu jų fobiją – ir net smauglių! Mums pasitaikė fantastiškas oras. Pakeliui į kaimelį, kur turėjom apsistoti, pamatėm pirmąjį dingo (gerai, kad pro langą).
Mašina išvažinėjom visą rytinę pakrantę. Pirmas sustojimas buvo prie turbūt vieno iš gražiausių salos šaltinėlių – Eli. Braidžiojom po ledinį vandenį, aplink kojas plaukiojo žuvytės, mačiau 2 ungurius. Vieną sekundę vos infarkto negavau, nes galvojau, kad tai gyvatės. Krantuose auga egzotiški augalai, laukiniai bananai. Vėliau apžiūrėjom spalvoto smėlio kopas, pasimaudėm šampano baseinuose. Vakare mačiau dviejų kumščių dydžio, nerealiai raupsuotas ir, kaip veliau sužinojau, labai nuodingas rupūžes.
Antrą dieną vaikščiojom po tropinį mišką centrinėje salos dalyje. Labai keistas jausmas: beveik tamsu, kvapas kažkuo panašus į šiltnamio, keisti paukščių balsai ir įspūdingo garsumo cikadų choras. Paskui nuvažiavom prie įžymiausio salos ežero Makenzie. Neįmanoma likti abejingam, kai po valandos važiavimo maždaug 20 km per valandą greičiu vingiuotu, duobėtu ir smėlėtu miško keliuku išlendi prie skaistaus žydrumo ežero su balto smėlio paplūdimiu ir palmėmis.
Kaip galvojat, ką aš pamačiau „iš antro žvilgsnio”? Ogi goaną- kažką tarp drakono ir driežo! Ji papozavo mano draugo nuotraukoms ir nurėpliojo atgal į savo medį. Tą dieną nuvažiavom dar prie dviejų ežerų. Vienas jų buvo tarsi milžiniško piltuvo, kurio sienos – tai klajojančios kopos, dugnas. Vakare važiuodami į keltą pamatėme antrą dingo. Ir vėl saugiai pro langą. Fraser sala buvo be abejonės viena iš įspūdingiausių vietų, kurias iki šiol aplankiau.
Sandra Savickytė