Šią savaitę iš įvairių šaltinių pabirę įvairūs statistikos, rinkos ir visuomenės tyrimų duomenys, logiškai svarstant, turėtų priversti valdžioje esančius politikus sustabdyti ilgai apie vis gerėjantį šalies gyvenimą grojančią plokštelę ir bent mažmožį susimąstyti. Žinoma, jeigu jiems iš tikrųjų yra svarbi visuomenės gyvenimo kokybė.
Beveik paviršutiniškai išanalizavęs krūvą per kelias dienas paskelbtų skaičių ir rodiklių, regis, imi suprasti, kodėl visuomenės gerovę tiriantys Vakarų analitikai, vertindami Lietuvos situaciją, dažnai prieina prie iš pirmo žvilgsnio paradoksalios išvados: kad Lietuva yra toji šalis, kur statistiškai gerėja iš esmės visi makroekonominiai rodikliai (ženkliai kyla bendrasis vidaus produktas, proto ribų neperžengia infliacija, mažėja nedarbo lygis ir t.t.), tačiau palyginti lėtai auga arba suvis neauga atskirų visuomenės narių gyvenimo lygis ir kokybė.
Viena vertus, kai kurios išvados nėra naujos. Tarkime, apie tai, kad nedarbo lygis, kad ir kokius ditirambus apie tai sau giedotų Lietuvos valdžia, mažėja iš esmės kvalifikuotos darbo jėgos emigracijos sąskaita. Tuo tarpu darbdaviai vis garsiau kalba apie būtinumą darbuotojų įsivežti iš užsienio: Lietuvoje nėra kam dirbti, nepaisant to, kad bedarbių skaičius siekia ženklius 8,5 proc. Tuo tarpu Pasaulio banko analitikai tvirtina, kad kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas sveikame ūkyje atsiranda tik tada, kai bedarbių skaičius neviršija 4,5-5 proc.
Ir vis dėlto visoje šioje skaičių aibėje išraiškingiausi pasirodė „Verslo žiniose” paskelbto Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) tyrimas apie pasaulio šalių ūkio konkurencingumą. Šio tyrimo metu buvo įvertintos 117 valstybių, tarp jų – ir Lietuva, pagal konkurencingumo indeksą įvertinta 43 pozicija. Nustebino, beje, ne galutinė mūsų šalies vieta šiame sąraše, o tai, kad pagal administracinius gebėjimus, t.y. valdžios ir valdymo efektyvumą, Lietuva atsidūrė beviltiškoje uodegoje.
Iš 117 šalių pagal mokesčių sistemos efektyvumą Lietuva atsidūrė tik 96 pozicijoje. Vyriausybės pastangos mažinti skurdą įvertintos 86 vieta. Lietuviškų įstatymų, reguliuojančių darbuotojų samdymą ir atleidimą kokybė, – 87 vieta. Smulkiųjų akcininkų interesus ginantys įstatymai atsidūrė 80 vietoje.
Kalbant vaizdingiau, kad ir kokias širdžiai malonias melodijas groja mūsų valdžios sukama plokštelė, pagal šias pozicijas Lietuva sėkmingai lygiuojasi ne į klestinčių šalių ekonomikas, bet į kokią nors Afriką. Mat mūsų mokesčių sistema, nepaisant jau kone metus trunkančių audringų tarppartinių diskusijų, yra neefektyvi. Tariamos Vyriausybės pastangos mažinti skurdą tėra tuščios kalbos. Darbo teisė nesutvarkyta. Pagaliau, akcijų rinkos vandenyne tarp stambiųjų verslo ryklių užsimanę paplaukioti smulkieji akcininkai Lietuvoje pirmiausiai turi pamiršti savo teises ir susitaikyti su tuo, kad stambiesiems pajutus apetitą, tuojau bus praryti.
Statistikos departamento svetainėje internete skelbiamos WEF ir Harvardo universiteto užsakymu apklausti 140 Lietuvos įmonių vadovai tvirtina, kad Vyriausybės darbas yra neefektyvus, o jos nustatyti administraciniai reikalavimai, pavyzdžiui, leidimai, reglamentai, ataskaitos, bent 68,3 procento apklaustųjų manymu, yra sunki našta. Iniciatyvą dirbti ir investuoti labai riboja šalies mokesčių lygis, o kad mokesčių sistema yra sudėtinga, pasakė net 82 procentai respondentų. Respondentai (61,3 proc.) mano, kad žemės ūkio politika šalyje ypač neigiamai veikia visą šalies ekonomiką.
Ar tokios išvados yra labai tolimos nuo tiesos? Manyčiau, kad ne. Ir jos patvirtina dar vieną iš esmės paradoksalią tiesą. Lietuvoje, kur jau penktus metus iš eilės valdo socialdemokratai (neskaičiuojant dar gi jų vienvaldės kadencijos Seime 1992-1996 metais), nėra rimtos socialinės politikos: Pasaulio ekonomikos forumo tyrime minimi skurdas, darbo santykiai, smulkiųjų akcininkų interesai, – galima sakyti, kaip tik iš klasikinių kairiųjų srities. Tačiau Algirdas Brazauskas su Vilija Blinkevičiūte net girdėti nenori kritikos dėl to, kad pensijų padidinimas 10 ar 20 litų dar nereiškia socialinės politikos rimtumo ar buvimo apskritai.
Blogiausia, kad šiuo atveju nepadės ir jokia Europos Sąjunga. Šiais metais Lietuvoje, kaip ir visose kitose ES šalyse, atliktas „Eurobarometro” tyrimas rodo, kad net 67 proc. lietuvių mano, jog ES veiklos prioritetas turi būti kova su socialine atskirtimi ir skurdu. Ir, matyt, be reikalo taip mano. Mat socialinė politika ir senuose ES norminiuose dokumentuose, ir naujojoje Europos Konstitucijoje (ją referendumuose jau „torpedavo” prancūzai su olandais) yra palikta išskirtinei kiekvienos šalies kompetencijai. Kaip, beje, ir valstybės valdymo sistema. O, panašu, kaip tik šiose srityse Lietuvai kol kas sekasi sunkiausiai.
Rytas Staselis